Darius Kuolys: Apie laisvę senojoje Lietuvoje

Su savo skaitytojais dalinamės ganėtinai akademine D. Kuolio įžvalga apie laisvės sąvoką istoriniame kontekste. Pirmą kartą publikuota žurnale „Liaudies kultūra“, Nr. 4.

Kalbėdami apie laisvę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) galėtume kelti klausimą, ar tikrai moderni tautinė Lietuva yra išsaugojusi jungtį su senąja Lietuva? O gal toji jungtis yra tik mūsų pačių dirbtinai konstruojama? Šiandien dalis Lietuvos politologų teigia, kad tautinė Lietuva, kilusi iš XIX amžiaus idėjų, iš modernaus nacionalizmo, toji Motiejaus Valančiaus ir Vasario 16-osios Lietuva yra visai kitas projektas, kad ieškoti sąsajų tarp šių dviejų Lietuvų yra bergždžias reikalas. Net pasvarstoma, kad per dažnas kalbėjimas apie LDK gali kenkti mūsų tautiškumui ir mūsų dabartinei tapatybei.

Stengdamasis šias politologų baimes išsklaidyti, mėginsiu sieti senąją Lietuvos Kunigaikštystę su moderniąja Lietuva, atskleisdamas tas jungtis, kurios man atrodo svarbios ir šiandienos visuomenei. Norėčiau pradėti nuo 1990 m. rudenį Čikagoje, Ilinojaus universitete, tarptautinėje konferencijoje Vytauto Kavolio skaityto pranešimo „Antrasis Lietuvos atgimimas: kultūra kaip veikla“. V. Kavolis klausė: kodėl būtent lietuviai, ne estai ar latviai, pasaulio žiniasklaidoje šiuo metu tapo universaliu dėl savo laisvės teisėtai kovojančios negausios tautos simboliu? Kodėl Amerikos žurnalistai, aptardami Afrikos tautų išsivadavimo judėjimus, už laisvę kovojančias šio žemyno tautas vadina juodaodžiais lietuviais? Kodėl būtent lietuviai su beprotiškai rizikinga drąsa pirmieji ėmė veržtis iš Sovietų Sąjungos imperijos? Beje, kaip ir 1918-aisiais pirmieji iš Baltijos tautų skelbė nepriklausomybę. V. Kavolis spėjo, kad tokią politinę elgseną lėmė „herojiškoji sąmonė“, „įspūdingesnė lietuviškoji istorija“:  LDK, XIX a. sukilimai, kovos su Lenkija dėl Vilniaus, ilga ginkluota rezistencija pokaryje.

Kelčiau dar vieną prielaidą – toks lietuvių elgesys gali būti susijęs ir su tradicine laisvės samprata, perimta iš senosios Lietuvos. Ši laisvės samprata siejo lietuvių kilmingųjų bendruomenę jau nuo XVI šimtmečio. Taigi, kuo lietuvių laisvės samprata savita? Kaip ji formavosi ir kaip vėliau buvo perimta mūsų moderniųjų, jau lietuviškai rašiusių žmonių, – Simono Daukanto, Maironio?

Prisiminkime profesorių Donatą Sauką, sovietmečiu, 1970 m., išleidusį knygą „Tautosakos savitumas ir vertė“. D. Sauka buvo ne tik tautosakininkas, bet ir istoriosofas tuo metu, kai istoriosofija dar nelabai buvo galima. Norėdamas paaiškinti, kodėl viduramžiais gana negausi lietuvių bendruomenė „nubudo“ ir sukūrė didžiausią Europoje valstybę, jis atkreipė dėmesį į LDK fenomeną: į laisvų, neįbaudžiavintų valstiečių sluoksnį, kuris ne tik dirbo žemę ar ganė gyvulius, bet veikė drauge su savo valdovais kaip karių bendruomenė, turėjo laisvos tautinės bendruomenės valstybinę sąmonę. Remdamasis karinių-istorinių dainų tyrimais, D. Sauka teigė, kad tokios viduramžių dainos, kaip sutartinė „Sudaičio“, „Vai lekia lekia gulbių pulkelis“, buvo sukurtos laisvos, tėvynės laisvę branginančios ir ginančios tautos. Šitos dainos perduoda laisvės kodą, kuris išnyksta XVII–XVIII a., kai mūsų dainose ėjimas į karą išgyvenamas kaip didžiausia nelaimė asmeniui, šeimai. Tai nebe kova už laisvę, bet svetimas karas, į kurį įtraukiami valstiečių vaikai – broleliai ir sūneliai. Ir tiktai XVIII a. pabaigoje, pasak D. Saukos, lietuvių valstiečiai karinėse dainose vėl ima tapatintis su tėvynės laisvę ginančiais herojais. Štai Tadas Kosciuška apdainuojamas kaip brolelis, su kuriuo solidarizuojamasi – jis yra vienas iš mūsų, mūsų tautos – „giminėlės“ – gelbėtojas ir tėvynės gynėjas.

Kodėl D. Sauka siūlo tokią istoriosofinę teoriją? Gal tai Daukanto tradicijos tąsa sovietmečiu? O gal pastanga išsaugoti tam tikrą lietuviškos savigarbos kodą, „daukantišką mitą“ prievartos ir okupacijos metais? Ar šią mintį pagrįstų istoriniai šaltiniai? D. Sauka rėmėsi dainomis, aš mėginsiu kalbėti apie kitus tekstus, kurie, mano manymu, vienaip ar kitaip šią D. Saukos idėją patvirtina.

Žinome, kad pirmąją krašto privilegiją Jogaila lietuviams suteikia 1387 metais. Lietuvių tautos kilmingieji ir kariai įgyja pilietines teises: teisę paveldėti turtą, nuosavybę ir perduoti tai palikimu savo vaikams, teisę laisvai tekinti savo dukras ir seseris. Ne tik kariams, bet ir visiems Lietuvos vyrams, taigi ir valstiečiams, pirmasis įstatymas priskiria pareigą dalyvauti Vytyje: vyti į kraštą įsiveržusius priešus. Vis dėlto XIV a. dar nekalbama apie politines teises ir laisves. Šios teisės aptariamos XV a. pradžioje Vytauto ir Jogailos tekstuose, įtvirtinamos Horodlės akte. Į Horodlę, nedidelį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestelį, 1413 m. suvažiuoja Lietuvos seimas su Lenkijos didikais, o Vytautas ir Jogaila pasirašo aktą, kuriuo lietuvių bajorams suteikiama politinė teisė rinktis Lietuvos valdovą kartu su lenkais ir dalyvauti renkant Lenkijos karalių. Taigi suteikiama rinkimų teisė. Taip pat iškiliausi lietuviai gauna teisę posėdžiauti drauge su valdovu taryboje ir „tartis dėl bendrojo gėrio“, dalyvauti parlamentuose. Tai tarimosi teisė. Vėliau dėl šių teisių grumiamasi, kol XVI a. jos išplečiamos ir įtvirtinamos LDK statutuose.

Jau Pirmasis Statutas 1529 m. kalba apie vienos teisės valdomą Didžiosios Kunigaikštystės visuomenę, kelia teisinės gyventojų lygybės idėją. Skelbia, kad visi valdovo valdiniai „tiek vargšai, tiek turtingi, kad ir kokios būtų padėties ar luomo, lygiai ir vienodai šia rašytine teise turi būti teisiami“. Dažnai statutus linkstama interpretuoti kaip feodalų teisę, bet lenkų istorikas Julijus Bardachas yra atkreipęs dėmesį, kad statutai nebuvo tik vieno luomo gyvenimą reglamentavusi teisė – jie apibrėžė ir žemųjų luomų teises. Jau Pirmasis Statutas retoriškai kalba apie visos krikščioniškos tautos, kurią sudaro ne tik kilmingieji, bet ir  miestiečiai su valstiečiais, laisves. XVI a. viduryje Lietuvos bajorai pradeda save vadinti Respublika. Vitebske, kovų su maskvėnais metu, iš esmės karo lauke susirinkę Lietuvos bajorai pasiskelbia esą Respublika: esame Respublika, piliečių bendruomenė, esame valdovo valdiniai, bet „laisvi valdiniai“. Taigi atsiranda laisvo valdinio samprata. Ankstesniais amžiais asmens pavaldumas valdovui buvo svarbi tapatybės dalis. Bendruomenė – vieno valdovo valdiniai. Nuo XVI a. Lietuvos tekstuose atsiranda Respublikos sąvoka, palaipsniui stiprėja tautos, kaip laisvų piliečių bendruomenės, savimonė. „Laisvas valdinys“ jaučiasi esąs Respublikos narys, savo krašto šeimininkas, turintis teisę rinktis valdovą ir pats kurti bendro gyvenimo taisykles.

Pirmasis Statutas paties valdovo Žygimanto Senojo ir jo aplinkos suvokiamas kaip valdovo tautai duota teisė. Tvarką ir teisę tautai duoda valdovas. Albertas Goštautas už šią dovaną valdovui dėkoja. Liublino unijos išvakarėse parengtas Antrasis Statutas jau suvokiamas ne kaip valdovo dovana, bet pačios bajorų tautos kūrinys. Šį Statutą tvirtinančioje privilegijoje Žygimantas Augustas teigia, kad Statutą pasirengė tauta, o jis jį tvirtina.

Laisvi esame tada, kai patys susikuriame bendruomenės gyvenimo taisykles. Tai yra esminis respublikoniškos laisvės principas. Respublikoniška laisvės samprata gerokai skiriasi nuo vėlesniais laikais įsivyravusios liberaliosios sampratos. Kad suprastume senąją Lietuvą ir jos tapatybę, turime aptarti šį skirtumą. Liberalioji arba negatyvioji laisvės samprata sako, kad laisvi esame tada, kai į mūsų gyvenimą nesikėsina svetimos jėgos, kai esame laisvi nuo kitų kišimosi. Respublikoniškoji laisvė yra dalyvavimo laisvė. Esu laisvas tada, kai dalyvauju drauge su kitais priimant bendruomenei svarbius sprendimus. Prisiminkime romėnišką ištarmę: Nihil apud me, sine me – nieko apie mane be manęs. Toks yra pozityviosios, dalyvavimo laisvės principas. Nesu išties laisvas, jei privalau vykdyti sprendimus, kurie priimami man už nugaros. Laisvos tautos samprata senojoje Lietuvoje buvo respublikoniška: laisva yra ta tauta, kuri pati kuria savo teisę, savo statutus. Ši mintis yra pabrėžiama daugelyje to meto dokumentų ir nuosekliai ginama.

Dar XIX amžiuje lenkų istorikų kurtame naratyve lietuviai vertinami kaip menkesnė politinė bendruomenė. Pasak šio pasakojimo, lietuviai įsijungė į Abiejų Tautų Respubliką, iki tol savo Respublikos neturėję. Lietuvių respublikonizmas esąs tik bendras su lenkais, tik su Liublino unija įgytas. Beje, toks požiūris yra būdingas ir mūsų mokyklų vadovėliams, ir dalies mūsų istorikų knygoms. Mano tyrimai rodytų, kad toks požiūris prasilenkia su tikrove. Dar iki Liublino lietuviai savo politinę bendruomenę vadino Respublika – „LDK Respublika“ (Rzeczpospolita Wielkiego Księstwa Litewskiego). Didysis kunigaikštis Aleksandras jau XVI amžiaus pradžioje savo tekstuose kalba apie „dvi respublikas“ – lenkų ir lietuvių. Lietuvos Respublikos savimonė ir respublikoniška politinė elgsena ypač išryškėja XVI amžiaus viduryje, Liublino unijos išvakarėse, ir išlieka iki pat XVIII a. pabaigos. Į Liublino uniją Lietuva ateina kaip Respublika. Būtent Antrasis Statutas įtvirtina Lietuvos Respubliką – savarankišką politinę bajorų bendruomenę su plačia savivalda, su renkamais teismais, pavietų seimeliais, Lietuvos seimu. Žemieji luomai Statuto pripažįstami „krikščioniškos tautos dalimi“ ir jų „krikščioniškas laisves“ ginti įsipareigoja valdovas. Bajorai 1564–1566 metais įgyja savo krašto šeimininkų teises. Beje, Antrojo Statuto mes iki šiol nesame išsileidę lietuviškai. Tai paradoksas. Pirmąjį turime, o Antrojo ir Trečiojo, kurie apibrėžia Lietuvos Respublikos pagrindus, neturime. Jų beveik nėra ir mūsų istorinėje savimonėje. Istorikas Vytautas Raudeliūnas Antrąjį Statutą buvo išvertęs, rengė spaudai, bet jo rankraščiai po mirties pradingo privataus teisininko stalčiuose. Taigi Antrajame Statute kalbama apie meilę Respublikai: „iš meilės Respublikai“ lietuviai turi eiti karo tarnybą. Trečiajame Statute pridedama, kad „iš meilės Respublikai“ privalu posėdžiauti seimeliuose. Tai ciceroniška meilės samprata, kuri persmelkia Lietuvos teisynus.

Liubline lietuviai mėgina savo Respubliką apginti, bet jos neišsaugo. Unijos aktas skelbia esant vieną politinį kūną – vieną dviejų tautų Respubliką. Tačiau lietuviai išsyk po Liublino ima grumtis dėl „unijos pataisymo“. Atkurti Lietuvos Respubliką slapta sutartimi įsipareigoja Radvilai ir Chodkevičiai. 1588 m. lietuviai pasinaudoja sudėtinga Lenkijos padėtimi – kova tarp dviejų išrinktų Lenkijos karalių Maksimilijono Habsburgo ir Žygimanto Vazos, ir išsireikalauja, kad būtų patvirtintas jų pasirengtas Trečiasis Statutas. Šiuo teisynu iš dalies atkuriama LDK Respublika. Žygimantas Vaza, savo privilegija patvirtindamas Statutą, sykiu tik Lietuvos luomams suteikia teisę jį ateityje taisyti. Vadinasi, Lietuva, Lietuvos bajorija, atgauna teisę savarankiškai nusistatyti savo gyvenimo taisykles. Lenkija negalėjo primesti Lietuvai Statuto pataisų per visą Abiejų Tautų Respublikos laikotarpį. Lietuviai patys ne kartą mėgino jį redaguoti, bet vis atidėdavo, sakydami, kad tai tobuliausia teisė. Todėl šis teisynas veikė iki pat Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žlugimo, o civilinė jo dalis – ir XIX amžiaus pirmojoje pusėje.

Trečiąjį Statutą lydinčiose tuometinio pakanclerio Leono Sapiegos pratarmėse aiškiai apibrėžiamos Respublikos ir laisvės sampratos. Statutas būdavo perleidžiamas maždaug kas 50 metų, atsirasdavo naujos jo pratarmės, tačiau L. Sapiegos tekstai visada perspausdinami kaip neatsiejama Statuto dalis. Ką sako L. Sapiega? Respublika jis vadina vienos teisės jungiamą žmonių susivienijimą. Ir teigia, kad lietuviai turi ypatingas laisves, kurių stokoja kitos krikščioniškos tautos. Jie turi ne tik teisę į nuosavybę, į savo turtą, teisę į gerą vardą, sveikatą ir gyvybę. Šias teises turi ir kitos Europos tautos. Tačiau lietuviai, skirtingai negu kitos tautos, turi teisę patys kurtis savo įstatymus, savo gyvenimo taisykles. Mes patys sau leidžiamės įstatymus, ir mūsų valdovas privalo jiems paklusti, – teigia L. Sapiega. Štai laisvos, respublikoniškos tautos esmė – mūsų nustatytų taisyklių turi laikytis ir valdovas. Ne jis primeta mums taisykles, o mes valdovui. Toliau L. Sapiega aiškina: kad tauta išliktų laisva, ji turi šviestis, ji turi skaityti savo Statutą, jį išmanyti ir labai atsakingai rinkti savo atstovus į teismus. Laisvi žmonės turi jausti atsakomybę už Respubliką. Čia galime įžvelgti visą laisvos tautos programą – edukacija, pasirinkimo laisvė, asmeninė atsakomybė už bendruomenės sprendimus. Kad Statutas veiktų visuomenėje, kad jis būtų studijuojamas, L. Sapiega savo lėšomis jį išleidžia. Iš pradžių rusėniškai, paskui lenkiškai. Dar vienas labai svarbus dalykas – L. Sapiega kalba apie žmonių santarvę. Statutai reikalingi tam, kad turintys galią neengtų menkesnių ir vargingesnių. Jie apsaugo nuo savivalės silpnesnius visuomenės narius, užtikrina teisingumą ir palaiko visuomenės narių solidarumą. Ši nuostata lietuvių laisvės sampratai yra svarbi. Todėl ją būtina aptarti plačiau.

Jei pažvelgsime į L. Sapiegos gyvenimą, matysime, kad jis buvo „prasimušėlis“, kunigaikščių Radvilų klientas, iš rusėnų bajorų tapęs vienu įtakingiausių valstybės pareigūnų. Senojoje raštijoje minimi L. Sapiegos žodžiai, kad valstietis jam esąs „Šviesiausias Didikas“: „nes jei aš valstiečio neturėsiu, Šviesiausiu Didiku nebūsiu“. Pats L. Sapiega vėlesniuose tekstuose vadintas „baudžiauninkų tėvu“. XVIII amžiuje yra paskelbti jo laiškai saviems valstiečiams. Juose LDK kancleris pagarbiai aiškina, kodėl esąs priverstas valstiečiams skirti papildomas duokles, ir prašo, kad jie „laisva valia“ jį gelbėtų, taip pat ragina valstiečius išrengti krašto gynybai iš savo rato pėstininkus. Taigi matome didiko dialogą su valstiečiais.

XVI amžiuje Lietuvos intelektualų požiūris į žemuosius luomus, regis, skyrėsi nuo Lenkijoje vyravusio. Gal ir dėl to, kad Lietuvos intelektualai, formavę LDK Respublikos sampratą – Augustinas Rotundas, Andrius Volanas – patys buvo kilę iš miestiečių. Atvykę iš Lenkijos Karalystės čia gavo prieglobstį, tapo kilmingaisiais, gavo indigenatą, Lietuvos pilietybę, dvarelius. Tapę šito krašto laisvais žmonėmis, jie gynė luomų solidarumo bei atvirumo idėją. Štai 1572 m. Krokuvoje išeina A. Volano veikalas „De libertate politica sive civili“ („Apie politinę arba pilietinę laisvę“). Mikalojui Radvilui Rudajam dedikuotoje knygoje A. Volanas, kaip ir Ciceronas, teigia, kad laisvė yra prigimtas dalykas, kad mes visi iš prigimties esame laisvi, tiktai mūsų ydingas gyvenimas pavertė vienus kitų vergais. Kitas esminis knygos teiginys: norint, kad Respublika būtų sveika ir tvirta, visi luomai turi turėti santykinę teisinę lygybę prieš įstatymus, kad „niekas nebūtų kito skriaudžiamas“. Luomai neišvengiami, bet juos į tautą turi jungti bendra teisė ir solidarumas. A. Volanas ragina mokytis iš to meto Livonijos tragedijos: ten vokiečių bajorų engti valstiečiai, į kraštą įsiveržus Maskvos didžiajam kunigaikščiui Jonui Žiauriajam, stojo jo pusėn ir kartu skerdė kilminguosius. Taigi žemųjų luomų būklė Respublikoje buvo siejama su Respublikos galia išlikti. A. Rotundas „Lenko pasikalbėjime su Lietuviu“ (1564 m.), remdamasis Ciceronu, taip pat aiškino, kad laisvė negali gyvuoti be piliečių tarpusavio meilės, be charitas civium. Respublikai yra būtina senovės graikų ir romėnų aukštinta bičiulystė, draugystė. Šiandien šią Respublikos atramą vadintume piliečių solidarumu.

XVI a. intelektualai pabrėžė nekilmingųjų luomų svarbą Respublikoje: į juos būtina žiūrėti pagarbiai, jų teises reikia ginti, nes jie yra tokie pat tautos nariai. A. Rotundas, Motiejus Strijkovskis žvelgė į lietuvių valstiečius ir kaip į senosios lietuvių kalbos, senųjų „romėniškų“ papročių saugotojus. Pasak M. Strijkovkio „Kronikos“ (1582 m.), „Lietuvos valstietija ir šiandien liaudiškai lietuviškai dainuoja“ senąsias kovų su kryžiuočiais dainas. Kur kas daugiau dėmesio žemųjų luomų teisėms buvo skirta Trečiajame Statute (1588 m.). Jis skelbė, kad valstietį nužudęs bajoras, jei tai kelių asmenų paliudijama, turi būti baudžiamas mirtimi. Tokios nuostatos nebuvo Lenkijos teisėje.

Lietuvos kilmingiesiems iki pat valstybės žlugimo daugiau ar mažiau pavyko išsaugoti ryšius su valstietija. Kunigaikštystės sukrėtimų metais šis luomų solidarumas buvo demonstruojamas. Žemaičių didikas Mikalojus Kazimieras Šemeta, 1657 m. eilėmis aprašęs sukilimą prieš Žemaitiją užėmusius švedus, pagarbiai mini narsiai kartu su bajorais kovojusių „valstiečių mišką“. Jie neperbėgo pas priešą kaip livonėnai, bet gynė savo kraštą kartu su kilmingaisiais. XVIII a. viduryje valstiečiais mėgino remtis prieš Rusijos įtaką sukilę Baro konfederatai. Jie sukurstė Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimą. Beje, žuvę Baro konfederatai buvo šlovinami ir lietuviškomis dainomis. Bendra bajorų, miestiečių ir valstiečių kova rėmėsi 1794-ųjų sukilimas.

Svarbu matyti mūsų laisvės sampratos kaitą Apšvietos laikais. Savo Apšvietą mes tik dabar pradedame nuosekliau tyrinėti. Kadaise Rimantas Jasas norėjo parašyti monografiją apie Tado Kosciuškos sukilimą, bet surinkęs medžiagą suprato, kad sovietmečiu negalės tokios monografijos paskelbti. Dabar lietuvių istorikai ima tirti XVIII amžių, ir nauji atradimai griauna įtvirtintus vaizdinius.

XVIII a. viduryje Baro konfederatai ieškojo būdų, kaip atgaivinti Respubliką. Konfederatų atstovas Paryžiuje, LDK virtuvininkas Mykolas Vielhorskis, didžiojo etmono Mykolo Kazimiero Oginskio svainis, prikalbina Žaną Žaką Ruso (Jean Jacques Rousseau) parašyti patarimus lietuviams ir lenkams, kaip pertvarkyti savo valstybę. Ir štai filosofas atsako, kad lietuvių ir lenkų bajorai nebus laisvi tol, kol neišlaisvins savo žemųjų luomų, kol nesugrąžins jiems prigimtinės teisės dalyvauti valstybės valdyme, kol nepavers jų visateisiais piliečiais. Jis suformuluoja Abiejų Tautų Respublikai politinę Apšvietos programą, kuri buvo derinama su lietuvių ir lenkų didikais ir 1770–1771 m. išdėstyta veikale „Svarstymai apie Lenkijos valdžią ir jos reformos projektą“. Čia ginama nuosekli respublikoniška laisvės samprata. Valstiečiai ir miestiečiai, pasak Ž. Ž. Ruso, laisvi bus tada, kai jie posėdžiaus seimeliuose ir dalyvaus savo valstybę tvarkant. Kalbama ne tik apie baudžiavos panaikinimą, bet ir apie žemųjų luomų įjungimą į politinę tautą, suteikiant jiems tokias politines teises ir laisves, kokias turi bajorai. Nelaisvieji, tapdami piliečiais, dešimt kartų sustiprintų Respubliką. Suvereni turi tapti visa tauta. Tačiau paversti valstiečius ir miestiečius piliečiais gali tik jų sielų ugdymas. 1782 m. Ž. Ž. Ruso darbas išleidžiamas prancūzų kalba, o žemaičių bajoras Mauricijus Pranciškus Karpis 1788 m. jį išverčia į lenkų kalbą.

Šiame veikale Ž. Ž. Ruso vienas pirmųjų ima kalbėti apie laisvės siaubą. Jis sako, kad daugybė suniekšėjusių tautų šiandien tauškia apie laisvę, nieko apie ją neišmanydamos. Laisvė, anot jo, yra daug sunkesnė našta už despotiją. Tai tarytum nuo stataus kalno riedantis akmenų prikrautas vežimas. Reikia labai daug moralinės jėgos, kad galėtum panešti laisvės naštą. Todėl tik apšviesta, išlavinta tauta pajėgi būti išties laisva. Pirmiausia, Ž. Ž. Ruso teigimu, reikia išlaisvinti valstiečių sielas, o tik po to – kūnus. Lavinti ir šviesti turi visa viešoji erdvė. Joje turi būti ginamos Respublikai svarbios dorybės ir vertybės.

M. Karpis šias idėjas dėsto Ketverių metų seime. Jis ragina išlaisvinti žemuosius luomus, atsigręžti į valstiečius kaip į jėgą, kuri gali išgelbėti Respubliką. Artojų gyslomis „teka gryniausias genties kraujas“, jų papročiuose dar išlikusios senosios tautos dorybės.

Atviraluomės, laisvų asmenų tautos idėja iškeliama Lietuvoje per 1794-ųjų sukilimą, kurio metu lietuviai elgiasi kaip suvereni politinė bendruomenė. Vilniuje išsirenkama Lietuvos Tautos Aukščiausioji taryba – Roda Naydidžiausa Naradaus Letuvos. Į ją įeina intelektualai – garsūs Vilniaus universiteto profesoriai, taip pat bajorai ir didikai – Mykolas Kleopas Oginskis, Mykolas Pranciškus Karpavičius ir kiti. Visi jie save laiko laisvos politinės bendruomenės atstovais. Priešingai negu Lenkijos Karalystėje, kur T. Kosciuška skelbiamas diktatoriumi, lietuviai renkasi savo tarybą, kuri deklaruoja ne tik kovą už laisvę, nepriklausomybę, bet ir kovą už lygybę.

Lenkijos istorikai yra atkreipę dėmesį, kad Vilniaus ir Krokuvos sukilimo programos skyrėsi. Lietuviškoji buvo socialiai radikalesnė. Dėl to Lietuvos sukilimo vadovai kaltinti jakobinizmu. Vilniuje paskelbtame „Lietuvių Tautos Sukilimo Akte“, skirtingai negu „Krokuvos Akte“, teigiama, kad sukilimo tikslas yra ne tik nepriklausomybės, bet ir „pilietinės lygybės atgavimas“. Lietuviškai bei lenkiškai išleistas Lietuvos Tautos Aukščiausiosios Tarybos „Atsišaukimas“ kreipėsi į bajorus, miestiečius ir brolius artojus – į visus Lietuvos žemės gaspadorius – ir teigė: „Pameskim uvažot ant rožnasties stonų. Žmonės esma visi lygūs, bo visi ant tos pačios žemės gyvenam.“ Broliai artojai kviečiami kartu ginti savo Tėviškę ir valnastį. Štai T. Kosciuškos sukilimo metais Lietuvoje iškyla moderni tautos samprata. Ir į valstiečius kreipiamasi kaip į savo tautos dalį, kuri turi atrasti ryšį su savo tėvyne ir ją ginti.

Per kelis sukilimo mėnesius Vilniaus ir Gardino spaustuvėse buvo išleista per porą šimtų leidinių, skirtų LDK visuomenei, spausdintos net ukrainietiškos kazokų karo dainos. Mykolo Pranciškaus Karpavičiaus, Tado Jurevičiaus bei kitų intelektualų pamokslai buvo adresuoti ir liaudžiai. M. K. Karpavičiaus tekste pirmąsyk lietuviškai cituotos garsios Periklio ir Cicerono kalbos apie mirties už tėvynės laisvę prasmingumą. Buvęs jėzuitas, Gardino mokyklos direktorius T. Jurevičius, vėliau tapęs detronizuoto valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio nuodėmklausiu, „Klebono kalboje žmonėms“ aiškino valstiečiams jų istorinį vaidmenį kovoje prieš Europos tironijas – „žiaurų Maskvėną ir klastingą Prūsą“. Už tėvynės gynimą T. Jurevičius žada artojams „žemę ir laisvę“. Taip vyko valstiečių įvesdinimas į piliečius, į politinę bendruomenę. Šie pamokslai buvo spausdinami, platinami ir skelbiami iš bažnyčių sakyklų visoje Lietuvoje.

Jaunas istorikas Eduardas Brusokas yra atradęs Eišiškių bajorų laišką Lietuvos Tautos Aukščiausiajai Tarybai, kuriame skelbiama ištikimybė sukilimui, tačiau nuogąstaujama dėl neįprasto valstiečių elgesio: jie metė žemę, žmonas, vaikus ir išėjo savanoriais paskui Eišiškių pavieto bajorus. Man teko atrasti spausdintą Gardino pavieto sukilėlių manifestą, kuriuo bajorai, miestiečiai ir artojai – „vienos Tėvynės Vaikai“ – prisiekia kautis už tėvynės laisvę iki mirties. Po šiuo manifestu – penki lapai signatarų vardų ir pavardžių. Didelė dalis paprastų žmonių – artojų, pasirašiusių kryžiukais. Nemažai lietuviškų pavardžių. Taip lygybės ir brolybės idėjos įgyvendinamos praktiškai: skirtingų luomų žmonės drauge manifestuoja savo pilietines pozicijas. Žinome, kad ir Simonas Daukantas didžiavosi, kad jo motina dalyvavo T. Kosciuškos sukilime. Yra daug liudijimų, kad lietuviai valstiečiai ir miestiečiai laikė T. Kosciušką savo herojumi. To meto lietuvių karo dainos kalba apie liaudies įžengimą į istorijos sceną.

Lietuviai Didžiojoje Kunigaikštystėje turėjo susikūrę istorinį naratyvą, aukštinantį laisvę kaip vertybę, teigiantį, kad kova už tėvynės ir bendruomenės laisvę yra prasminga, o mirtis už ją – garbinga. Šis naratyvas glaudžiai susijęs su tautos kilmės mitais – su Palemono ir Vaidevučio mitais. Jie turėjo labai aiškią laisvės semantiką. Prisiminkime, ką kalba Palemono mitas. Jis atsako į klausimą, iš kur ir kodėl mes esame laisvi. Dar Vytautas ir Jogaila ginčijosi dėl laisvės. Vytautas laiškuose tvirtino, kad jo bajorai niekada nėra nelaisvi buvę. Kaip tai galėjo būti? Galėjo, nes lietuviai yra Romos Respublikos teisių ir laisvių paveldėtojai. 500 laisvų kilmingųjų, pasak Palemono mito, bėga nuo Nerono, arba Atilos, despotijos ir perkelia Romos Respubliką į Lietuvą ir Žemaitiją. Iš čia mūsų laisva tauta. Istorikas Stefanas Rovelas (Stephen Rowell) yra atkreipęs dėmesį, kad šis kilmės mitas deklaruoja bajorijos teisę kartu su valdovu toliau kurti savo valstybę. Jeigu kartu ją įkūrėme, kartu perkėlėme, turime ir teisę šiandien kartu ją tvarkyti.

Motiejus Strijkovskis iš vokiečių istoriko Erazmo Stelos perėmė ir aktualizavo mitą apie Vaidevučio įsteigtą prūsų ir lietuvių Respubliką – Rzeczpospolita Pruska i Litewska. XVII a. jį atkartoja ir Albertas Kojalavičius, XVIII a. Apšvietos vadovėliai, vėliau – Simonas Daukantas ir net Augustinas Voldemaras su Kazimieru Būga.

Vaidevučio mitas sako, kad laisvą Respubliką, laisvų piliečių bendruomenę, įkūrėme patys. IV amžiuje prūsai ir lietuviai gyvenę nuolatinėje kovos būklėje. Matydamas nesibaigiančias skerdynes, išmintingas žmogus Vaidevutis pasiūlė pažvelgti į bites – kaip gražiai jos gyvena ir tvarkosi, viena kitos nepjauna, nes turi karalių. Prūsai su lietuviais išsirenka Vaidevutį karaliumi, o šis įstatymais pradeda tvarkyti jų gyvenimą. Taigi iš visuomeninės sutarties gimsta tvarkinga politinės bendruomenė.

Vaidevutis taip pat išmoko prūsus ir lietuvius iš medaus gaminti midų. Kam? Kad sėdėdami už bendrų stalų ir gerdami midų žmonės susidraugautų, susibičiuliautų. Matome senovės graikų ir romėnų piliečių meilės ir draugystės idėją. Platonas teigė, kad politėjos negali būti be vyno. Mes vyną pakeičiame midumi. Mūsų mitas sako, kad Respublikai būtina bičiulystė subrandinama kartu geriant midų. Kad Respublika išliktų, svarbūs ne tik įstatymai, bet ir meilės santykiai tarp žmonių. Vaidevučio mitas A. Kojalavičiaus „Lietuvos istorijoje“ sujungiamas su politine teorija.

Filosofas Romanas Plečkaitis atkreipė dėmesį, kad XVII a. Vilniaus universiteto profesoriai apie Palemoną kalbėjo politinės filosofijos paskaitose. Yra išlikusių paskaitų rankraščių, kur lietuvių kilmės mitai dėstomi kaip politinės teorijos dalis. Palemono ir Vaidevučio mitai yra laisvės mitai. Jie tampa svarbia lietuvių istorinio pasakojimo dalimi.

Mūsų istorinis pasakojimas XVI a. kuriamas ne iš valdovo rūmų, bet iš diduomenės, bajorijos pozicijų. M. Strijkovskis kūrė Lietuvos istoriją kaip tautos kovos už laisvę istoriją. Jis įrašė į bendruomenės atmintį mums labai svarbias mitologemas. Pavyzdžiui – Pilėnus. Kryžiuočių kronikos pasakoja apie lietuvių barbarybę – masinę savižudybę, kurią riteriai stebėjo pasibaisėję. M. Strijkovskis, perėmęs Pilėnų pasakojimą iš kryžiuočių kronikų, išaukština pilies gynėjų žūtį – jie renkasi mirtį, bet ne vergovę. Mirties nebijantys ir mūšyje žūstantys jotvingiai M. Strijkovskio lyginami su 300 spartiečių. Kilni mirtis įprasmina tautos gyvenimą.

Respublikonišką laisvės pasakojimą XIX amžiuje perėmė lietuviškoji istoriografija ir literatūra. S. Daukantas 1822 m. parašytuose „Darbuose senųjų lietuvių ir žemaičių“ toliau plėtoja Vaidevučio mitą, pritaiko jį moderniai tautos ideologijai. Jis sako, kad Vaidevučio laikais visi lietuviai buvo laisvi – ir varguoliai, ir didžiūnai. Vaidevučio Respublika buvusi be luomų, be vergijos. S. Daukantas respublikos sąvoką verčia žodžiu – ūkė. Tad savo ūkėjė visi buvo ūkininkai – šeimininkai, piliečiai. Taigi S. Daukantas iš senosios Lietuvos perima bajorišką pasakojimą ir perpasakoja jį valstiečių tautai. Būtent čia esama gyvo ryšio tarp senosios ir moderniosios Lietuvos. 1845 m. išleistame „Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ S. Daukantas nuosekliai išdėsto lietuviams respublikonišką laisvės sampratą. Laisva liaudis – svietas – visus svarbiausius ūkės reikalus svarstydavo sueime (seime). Sueimo spendimai buvę visiems – ir valdovui, ir aukščiausiam dvasininkui – privalomi. „Svietas buvo liuosas iki paskuojų gadynių ir be svieto pritarimo ir žinios ne vien didysis kunigaikštis, bet ir pats kūrėjų kūrėjas nieko nedrįso veikti lietos reikaluose. Kas yra teisingu, nesgi kas neša naštą, tas turi žinoti, dėl ko ją neša“, – teigė S. Daukantas.

1891 m. Maironis Zanavyko vardu Tilžėje išleistuose „Apsakymuose apie Lietuvos praeigą“ akcentuoja iš M. Strijkovskio perimtas mitologemas, perteikia jotvingių mitą. Juodvyžai (jotvingiai) žuvo, narsiai kovodami su gudais ir lenkais: jie rinkosi mirtį, bet ne vergiją. Maironis išaukština Margirį ir Pilėnus. Pabrėžia, kad senieji lietuviai, būdami laisvi, rinkosi sau kunigus, karo vadus ir didžiuosius kunigaikščius: „patys žmonės rinko sau į kunigus, kurį matė gudresnį ir išmintingesnį esant“, „buvo ir moteriškės kunigais“.

Taigi senosios Lietuvos kurtas pasakojimas ir senosios politinės elgsenos lėmė ir modernios tautos laikyseną sukilimuose, laisvės kovose. Laikysenomis ir elgsenomis neparemiamas pasakojimas gali tapti mirusiomis metaforomis. Tačiau Daukantas, Maironis, Jonas Šliūpas, Vaižgantas, Petras Vileišis ir kiti tęsė, gaivino senąjį pasakojimą tam, kad jis veiktų modernios tautos gyvenimą, duotų tam gyvenimui vertybinius orientyrus. Neatsitiktinai „Aušra“ pasakoja apie Palemoną, „Vilniaus žinios“ – apie Vaidevutį. Valstiečių vaikams reikėjo politinio laisvės naratyvo, kad jie taptų tauta.

Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą XI prigimtinės kultūros seminare „Prigimtinė kultūra ir laisvė“ 2016 m. liepos 3 d. Rumšiškėse. 

KAM LAISVĖS PASAKOJIMAS ĮPAREIGOJA?

Diskusija po D. Kuolio pranešimo. 
Diskusijoje dalyvavo Vykintas VAITKEVIČIUS, Daiva VAITKEVIČIENĖ, Giedrė ŠMITIENĖ , Eduardas ŠMITAS, Rasa BERTAŠIŪTĖ, Ramutė GARNEVIČIŪTĖ ir kiti seminaro dalyviai 

Vykintas VaitkevičiusDėkoju už įkvepiantį pranešimą. Atsižvelgdamas į tai, ką girdėjom, siūlyčiau skaidyti diskusiją į tris dalis: 1) apie žmones ir luomus; 2) apie valstybingumą, kaip žmonės dėl to susitaria; 3) apie laisvės naratyvą, kuris kai kuriems galbūt yra visiška naujiena.

Šiame prigimtinės kultūros seminare pranešimą „Apie valstiečio (žemdirbio) laisvės ir priklausomybės ribas luominės visuomenės ir baudžiavinės teisės sąlygomis“ skaitęs istorikas  Antanas Kulakauskas priminė, kad bajorai turėjo tėvynę, o valstiečiai – tėviškes. Kitaip tariant, valstiečiai ilgai nejautė tėvynės pulsavimo, o gyveno savo erdvėje. Manote, kad valstiečiai suprato, kas dedasi jų valstybėje? Nenumaldomas noras sukilimų metu ginti tėvynę, imti dalgę ir stoti į pėstininkų gretas galbūt ne vien XVIII a. ugdymo pasekmė? Ar galima teigti, kad valstiečiai turėjo tėviškę?

D. Kuolys. Turbūt A. Kulakauskas yra teisus. Iš tikrųjų, valstiečių gyvenimas buvo gerokai uždaresnis. Vis dėlto teiginys apie luomų uždarumą laikytinas stereotipiniu. Juk XVI a. Vilniaus akademijoje valstiečių ir miestiečių vaikai galėjo įgyti aukštąjį išsilavinimą. XVI–XVII a. galime kalbėti apie judėjimą tarp luomų. Reikia prisiminti, kad mes turėjome gana daug laisvų, neįbaudžiavintų valstiečių. Pagal Mečislovo Jučo skelbtus duomenis, kai LDK užėmusi Kotryna II atliko savo valdinių surašymą, paaiškėjo, kad trečdalis valstiečių buvo laisvų. O štai Rusijos imperijoje tokių visai nebuvo. Tad sovietmečio naratyvas apie tai, kad Rusija mus civilizavo, skamba groteskiškai. Miesteliuose ir miestuose buvo daug laisvų žmonių, kurie, atėjus Rusijai, staiga tapo priklausomais, vergais. Gintautas Sliesoriūnas pastebėjo, kiek daug žmonių turėjo grumtis, kad įrodytų savo laisvę: ir bežemiai bajorai, ir miestelių gyventojai, kurių savivalda buvo naikinama, ir valstiečiai.

Taigi mūsų visuomenės struktūra buvo įdomesnė. Intelektualai, Vilniaus universiteto profesoriai jautė pareigą ginti valstiečius ir jiems atstovauti. XVIII a. jėzuitų kalendoriuje publikuojama pavyzdinė istorija apie tai, kaip vienas iš didikų sąmoningai tapo valstiečiu, arė žemę ir gyveno iš savo rankų darbo. Ne bajoras, o didikas! Kitas neįtikėtinas liudijimas, kurį aptiko lenkų istorikas Anžejus Zakrevskis (Andrzej Zakrzewski): Gudijos žemėse valstietis gina teisme savo teises prieš bajorą, remdamasis Lietuvos statutu ir cituodamas jį iš atminties. Mūsų stereotipai neleistų tokių dalykų įsivaizduoti. Bet taip buvo. Mūsų senoji visuomenė buvo išties įdomi.

Daiva VaitkevičienėKaip jums atrodo, ar krikščionybė turėjo lemiamos įtakos laisvės sampratai?

D. Kuolys. Yra žinomas 1420 metų Jogailos laiškas popiežiui Martynui V, kuriame Jogaila labai atvirai sako, kad kol nebuvo krikšto, tol lietuvių valstiečiai buvo laisvi, dirbo žemę ir nuo nieko nepriklausė. O po krikšto jie tapo vergai. Taip Jogaila reflektavo to meto situaciją, fiksavo savo krašto padėtį, nevertindamas, blogai tai ar gerai, greičiausiai apie baudžiavą galvodamas palankiai. Manau, kad kalbą apie laisves turėtume pradėti ne nuo krikšto. Gedimino žadamos privilegijos kviečiamiems miestiečiams rodo, kad tam tikra teisė Lietuvoje jau galėjo būti. Pasakojimas, kad krikščionybė suteikia laisves ir teises, prasideda nuo pirmųjų Jogailos ir Vytauto privilegijų, kuriose rašoma, kad krikštas „nuėmė nuo lietuvių sprando vergijos jungą“. Šie žodžiai yra įrašyti Horodlės akte. Lietuviai visą XV a. ginčijasi su lenkais, kad neliktų šitų eilučių. Lenkai jų neišbraukė, tad lietuviai patys pasirašo sau Horodlės aktą ir išsibraukia šituos žodžius. Todėl Lietuvos metrikoje esantis Horodlės aktas skiriasi nuo Krokuvoje saugomo Horodlės akto. Lietuviai persirašo teisę taip, kad  ji nežeistų garbės ir orumo. Senosios dainos, senieji papročiai liudytų, kad laisvė suvokta ir branginta iki krikšto. Dar Liudvikas Adomas Jucevičius užfiksavo, kad XIX a. viduryje žemaičiai ant sienų laikė pasikabinę ginklus – laisvės kario simbolius. Česlovas Milošas taip pat rašė, kad Lietuvos valstiečiai galėjo būti daug laisvesni. Gal būtent todėl mes išvengėme tokių skerdynių, kokios vyko Galicijoje jau po Kosciuškos sukilimo, kai XIX a. austrai sukurstė valstiečius pjauti lenkų bajorus. Lenkų istorikai sako, kad Kosciuškos, kaip valstiečių vaduotojo, mitą lenkų kultūra sukūrė būtent po Galicijos skerdynių. Kai pajuto didelį atotrūkį tarp valstiečių ir bajorų, pamatė, kad šie visuomenės sluoksniai nesueina į bendrą tautą, kad svetima valdžia gali manipuliuoti valstiečiais kaip nori. Tada atsiranda Kosciuškos mitas. O mes jį randame savo liaudies dainose.

Giedrė Šmitienė. Kaip buvo palaikomi tarpluominiai ryšiai? Ar XIX a. valstietis ir bajoras susitikdavo? Buvo prievaizdas, kurį valstiečiai matė, bet ką jie žinojo apie bajorą ar didiką, kuriam priklausė?

D. Kuolys. Aš manau, kad būdavo visaip. Tarkim, XVIII a. buvo būdingas tam tikras avantiūrizmas. Tai liudija Kazanovos dienoraščiai. Jis keliavęs į Rusiją per Lietuvą, Rusijoje nusipirkęs iš tėvų gražią mergaitę, baudžiauninkę, paruošęs ją, apmokęs ir pristatęs kaip damą Peterburge. Paskui ji suįžūlėjusi, Kazanova mėginęs ja atsikratyti. Taip paprastas žmogus kartais galėjo atsidurti aukštuomenės pasaulyje ir atvirkščiai. To meto gyvenimas gana įdomus.

Rimutė Garnevičiūtė. Ar nėra taip, kad vieni istoriją nagrinėja respublikonišku požiūriu, o kiti – liberaliuoju?

D. Kuolys. Man atrodo, kad šaltiniai ir dokumentai yra tie patys, tačiau jie skirtingai skaitomi.  Istorikai irgi yra paveikti tam tikrų naratyvų. XIX a. lenkų istoriografija, kuri įsitvirtino XX a. pradžioje, mūsų istorikams uždėjo gana tamsius akinius. Iš tikrųjų ne visi istorikai priekabiai skaito. Vieni ima koncepcijas ir su jomis polemizuoja. Remiantis šaltiniais kai kuriuos lenkų istorikus, teigusius, kad nebuvo Lietuvos Respublikos iki Liublino, pavyko įtikinti, kad ji egzistavo.

Be to, mus kartais klaidina vertimai. Kadangi bijojome Respublikos vardo, nes jis siejosi su „tarybų respublika“, mes šią sąvoką senojoje raštijoje visur versdavome „valstybe“. Dar britų istorikai pastebėjo, kad ten, kur šaltiniuose rašoma respublica, ir buvo turima omeny Respublika, o valstybė vadinta imperium. Sąvokų reikia paisyti. A. Kojalavičiaus istorijos pagrindinis veikėjas yra Lietuvos Respublika – Res Lituana. Mes verčiame – valstybė, o jis suvokia – savarankiška politinė bendruomenė.

V. VaitkevičiusAr gali būti, kad Trečiasis Statutas – tai jungtis tarp LDK respublikos ir šiuolaikinės Lietuvos?

D. Kuolys. Manau, kad tai pamatinis dalykas. Egidijus Aleksandravičius su Antanu Kulakausku knygoje „Carų valdžioje“ pateikia lietuvio apibrėžimą, kurį archyvuose aptiko gudų kolegė. Taigi, 1863 metų sukilėlio bute Minske žandarai rado „Lietuvio katekizmą“, kuriame užrašytas klausimas „Kas yra lietuvis?“ ( Kto jest Litwin?). Atsakymas toks: „Lietuvis yra tas, kuris tiki laisve ir gerbia Statutą.“ Statutas jau dvidešimt metų neveikė, bet buvo esminė tautinės tapatybės dalis. Jei kalbėtume apie istoriografiją – neįmanoma pervertinti M. Strijkovskio indėlio. Visos mitologemos, kurias iš jo perėmė A. Kojalavičius ir S. Daukantas, lietuvių tapatybei daug davė. O mes jo veikalo vis dar neturime viso išsivertę į lietuvių kalbą.

V. VaitkevičiusAr jūs sugalvojote sąvoką „laisvės naratyvas“?

D. Kuolys. Gal ir taip. Bent jau ją pritaikiau M. Strijkovskiui, kuris aiškino Lietuvos istoriją kaip nuolatinę kovą dėl laisvės – nuo pačių seniausių laikų. Šį naratyvą perėmė Maironis, kuris rašė apie Mindaugo, Rimgaudo, Kęstučio kovas už krašto laisvę – ne apie jų asmeninius interesus ar valdžios troškimą. Tai, manau, perimta iš M. Strijkovskio.

V. VaitkevičiusKas lėmė, kad mes iš prūsų perėmėm Vaidevučio mitą?

D. Kuolys. Vėl – M. Strijkovskis, kuris šį mitą perėmė iš Erazmo Stelos, 1521 m. išleidusio knygelę lotynų kalba „Apie Prūsijos senienas“. M. Strijkovskis perpasakojo šią istoriją kaip Respublikos įsteigimo mitą. Vėliau jį perėmė A. Kojalavičius. Įdomu, kaip Palemono mitas buvo transformuojamas Livonijos karo metu. Augustinas Rotundas aiškino, kad Palemonas išlipo ne Nemuno žemupyje, o Libavoje. Libava – tai šiandieninė Liepoja… Palemonas buvo Publijus Libonas. Ir dabar Liepojoje šis mitas gyvas, pasakojamas turistams. Tokia mito transformacija grindė lietuvių teises į Livoniją. Net ir latviai įjungiami į Palemono mitą. Mikalojus Radvila Juodasis tuo metu laimi Livoniją, Rygą Lietuvai, ir toks pasakojimas tampa reikalingas. Gausi to meto proginė literatūra, jėzuitų teatras, kitos viešos sritys perpasakodavo, interpretuodavo lietuvių kilmės mitus. Buvo vaidinama drama apie Vaidevutį, kurioje teigiama, kad iš jo kilę visi vėlesni Lietuvos valdovai. Susiejami Vaidevutis ir Palemonas. Vilniaus universiteto rektorius Martynas Počobutas Apšvietos laikotarpiu leido „Vilniaus kalendorius“, kuriuose kasmet išvardindavo visus LDK valdovus, o pradėdavo nuo legendinių – Litavano, Vaidevučio, Palemono. „Vilniaus kalendorius“ paskelbė vokiečių istoriko Augusto Šliocerio veikalą, kuriame dekonstruotas Lecho, kaip lenkų protėvio, mitas. O štai lietuvių mitų herojai toliau pagarbiai pristatomi. Tokia buvo M. Počobuto programa.

Eduardas Šmitas. Pirmasis Lietuvos Statutas mums buvo geriau žinomas kaip pažangus to meto dokumentas, kalbėjęs apie demokratiją, taip, kaip mes ją suvokiame šiandien. O Jūs kalbate apie Antrą ir Trečią statutus, kaip pažangesnius.

D. Kuolys. Kiekvienas naujas Statutas buvo vis pažangesnis. Apie Respubliką nuosekliai pradeda kalbėti Antrasis Statutas, kuriame atsiranda „meilės Respublikai“ imperatyvas. Trečiajame yra suartinami luomai, atsisakoma ankstesniuose Statutuose vartotos sąvokos familia illibera – nelaisvoji šeimyna. Lieka – dvaro šeimyna. Nuo šiol tik vienos kartos belaisviai gali būti vergais, bet jų vaikai jau turi būti išlaisvinti. Kaip minėta, bajorui jau gali grėsti mirties bausmė už valstiečio nužudymą. Statutas darosi modernesnis… Priklausomybės metais buvo įtvirtinta nuostata, kad laisvė Lietuvos Kunigaikštystę pražudė. Stanislovas Lazutka, statutų tyrinėtojas, viename straipsnyje prasitarė, kad bajoriška laisvė buvusi kenksminga, valstybė degradavo, todėl Antrasis ir Trečiasis Statutai buvo menkai tyrinėjami.

D. VaitkevičienėKodėl Palemono legendoje buvo reikšminga laisvė? Koks buvo kultūrinis kontekstas, kad greta kilmės, garbės būtų svarbi ir laisvė?

D. Kuolys. Mūsų istorinis naratyvas buvo kurtas ne valdovo rūmuose, kaip daugelyje šalių, kur apie praeitį pasakojama iš valdovo pozicijų… Tik ankstyvieji Vytauto laikų metraščiai pasakoja apie valdovą kaip istorijos centrą. Tačiau vėlesni jau rašomi iš didikų pozicijų. Alberto Goštauto ir Pauliaus Alšėniškio aplinkoje sukurti Vidurinysis ir Platusis metraščių sąvadai. Istorinis pasakojimas turėjo pagrįsti didikų, bajorų politines laisves ir teises. XVI a. Vytautas jame pristatomas kaip vienas iš savų, kuris tariasi su bajorais, nieko jiems neprimeta, išklauso, kaip didžiausias demokratas, nors ankstyvieji metraščiai vaizduoja jį kaip patvaldį.

Rasa Bertašiūtė. Aš galima laisvę prilyginti atsakomybei? Viename šaltinyje rašoma, kad dvarininkas turėjo teisę atleisti valstietį nuo baudžiavos su sąlyga, kad tas valstietis sugebės savarankiškai išgyventi. Ar tai atsispindi senojoje raštijoje?

D. Kuolys. Lietuvos politinė mintis brėžia skirtį tarp laisvės ir savivalės. Libertas – tikroji laisvė. O jos antitezė – savivalė, kurios reikia vengti. Laisvė sieta su paklusnumu įstatymams. Laisvė be įstatymų – tai savivalė. A. Volanas, A. Rotundas teigė, kad atsiriboję nuo įstatymų ir nukrypę į savivalę, pražudysime Respubliką. Valstiečių išlaisvinimas prasidėjo jau XVI a. Mūsų arijonai kėlė idėją apie baudžiavos panaikinimą, tuo gąsdindami valdovą ir visuomenę. Prisiminkime, ką kalbėjo Ž. Ž. Ruso: pirmiausia reikia edukuoti valstiečius, tik paskui juos išlaisvinti. Nebūsi laisvas, jei tik būsi paleistas iš baudžiavos. Laisvės reikia mokytis. Česlovas Milošas, senatvėje žiūrėdamas į Lenkijos tikrovę, parašė eilėraštį „Žiurkininko fleita“. Jame kalba: štai Europos pakrašty vėl atsirado iš imperijos ištrūkęs mažų žmonių kraštas, bet gal teisus yra Jonas Jokūbas Ruso, sakęs, kad norint išlaisvinti žmones pirmiausia reikia juos išlavinti ir apšviesti, nes gali ateiti žiurkininkas su fleita ir nusivesti juos, kur panorėjęs.

R. Garnevičiūtė. Seminare daugiau kalbėjome apie individualią laisvę, o čia diskutuojame apie bendruomeninę. Ar iš tiesų reikia vienam kitą mylėti, kad būtume laisvi?

D. Kuolys. Respublikoniška laisvė neatsiejama nuo individualios, kaip individuali – nuo bendruomeninės. Lietuvoje būta aiškaus supratimo, kad mano laisvė gali skleistis tik laisvoje žmonių bendruomenėje. Mes turime Respublikos sąvoką, bet savo galvose neturime respublikoniškos laisvės sampratos. Turime liberaliąją, libertariąją laisvės sampratą ir respublikonišką konstituciją. Tai nesuderinami dalykai, tad ir esame ištikti postmodernios  šizofrenijos. Rimtas klausimas – ar gali gyvuoti Respublika, kai jos nariai nepažįsta ir neišpažįsta respublikoniškos laisvės sampratos?

Išsamiau šia tema:

D. Kuolys. Res Lituana. Kunigaikštystės bendrija. Respublikos steigimas. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009.

D. Kuolys. Kovos dėl respublikos: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės saulėlydžio patirtis. Iš: Senoji Lietuvos literatūra, kn. 24. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007, p. 163–260.

D. Kuolys. Pasakojimas apie Respubliką: literatūra ir politika Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės saulėlydyje. Iš: Darbai ir dienos. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2007, t. 48, p. 151–166.

D. Kuolys. Apie laisvę, karą ir dainas. Iš: Literatūra. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009, t. 51(1), p. 71–86.

D. Kuolys. Kaip seksime Lietuvos istorinį pasakojimą? Iš: Lietuvos istorijos metraštis. 2009 metai. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2010, t. 2, p. 73–96.

D. Kuolys. Liublinas: kovos dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Respublikos. Iš: Liublino unija: idėja ir jos tęstinumas. Unia lubelska: idea i jej kontynuacja, sudarė Liuda Glemža, Ramunė Šmigelskytė-Stukienė. Vilnius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai, 2011, p. 280–300.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *