„Jau saulelė vėl atkopdama budina svietą….“ arba pamąstymai apie žaliąjį (ir ne tik) miesto rūbą

Neabejotina, kad tikrieji, čia gimę ir augę kaišiadoriškiai, dar prisimena tuos laikus, kai mūsų miestelis nuolatos būdavo tarp pirmaujančiųjų kaip švariausias, žaliausias ir geriausiai tvarkantis savo aplinką miestelis. Bėgant metams griūva sienos, dyla net ir šaligatvių plytos, o ką jau kalbėti apie poilsio zonas, apie augalus, kuriems reikia nuolatinės priežiūros. Jau kuris laikas, pasižvalgius po miestelį matyti, kad čia trūksta tikro šeimininko, savo darbą išmanančio ir suvokimą apie augalų, kaip apie vieną iš aplinkos estetiką formuojančių komponentų, turinčio žmogaus rankos.

Kiekvienais metais, artėjant pavasariui, vis labiau norisi rėkti: nejau visai neliko Kaišiadoryse estetų, kurie suvokia, kad kiekvieno miesto „viršutiniai rūbai“ – želdynai ir įvairios architektūrinės detalės – ne tik turi neatsilikti nuo mados, bet ir būti nuolat išmaningai prižiūrimi. Tiesiog gaila, kad anų, Mykolo Gudžiaus laikų, skoningą, subtilią ir kokybiškai tvarkomą aplinką pakeitė darbo biržos moterėlių sodinami (ir kasmet vis didinami) gėlynai – „kleckai“, kuriuose net nespecialistams akį rėžia kompoziciniai nesuderinamumai, seniai Europoje pabodę „gėlių medeliai“ ir kelių centrinės gatvės stulpų puošmenos iš reiklių priežiūrai gėlių, susodintų pigiuose plastmasiniuose vazonuose.

Labiausiai stebina baisus neprofesionalumas, stebint atžalomis apėjusius, seniai neformuotus ir krūmais virstančius jaunus medžius, sumedėjusių dekoratyvinių krūmų apkapojimą – taip taip, būtent apkapojimą, o ne apgenėjimą, nes tuos darbus atlieka visiškai nieko apie tai nenusimanantys žmonės.

Akį rėžia neūkiškumas, kai vejos mieste „brūžinamos“ reikia ar nereikia, o gėlių daigai perkami neskaičiuojant kaštų jų priežiūrai, nekreipiant dėmesio į jų biologines savybes ir trumpaamžį dekoratyvumą. Tuo gali džiaugtis nebent tas kaišiadorietis, kuris seniai nevažinėjo po Lietuvą, nes aplankius bedarbystės išvargintus provincijų miestelius – Raseinius, Tauragę, Jurbarką, Kupiškį, Ignaliną ar kaimyninę Jonavą, tikrai norisi verkti.

Kol mes vis laukiam, kada klaikiai geltonai nudažytus suolelius pakeis tikra miestelio parko renovacija, o ne skambiai deklaruojamas „jau paruoštas projektas“, ten žmonės džiaugiasi rekonstruotais parkais, vandens telkiniais, naujai sukurtais jaukiais skvereliais,vaikams ir jaunimui skirtomis sporto aikštelėmis ir labai vertinamais funkcionaliais poilsio takais, kurie pritaikyti ir jaunam, ir senam, ir sėdinčiam su knyga, ir sportuojančiam.

Kodėl šie miesteliai galėjo žengti tokį didelį žingsnį į priekį, o mes taip ir likome trypčioti vietoje ir nykti? Juk ir mes turime puikiausių poilsiui tinkamų zonų – pavydžiui, vadinamąjį Miško parką, kur kažkada vykdavo rajoninės Dainų ir šokių šventės (beje, labai graži tradicija, kurios, gaila, nebeliko); bent kiek sutvarkius, išvalius „šabakštynus“, supuvusių medžių išvartas, atnaujinus tą baisųjį, duobėtą, kažkada asfaltuotą taką būtų galima pritaikyti minėtoms žmonių reikmėms.

O kur dar Ščebnicos tvenkinys, su kažkada įrengtomis pavėsinėmis, suoleliais, pažintiniu miško taku – aišku, dabar jau viskas apleista ir netvarkoma; vienintelis Kaišiadoryse natūralus Kiemelių tvenkinys, į kurį suteka 6 ar 7 šaltiniai šiuo visiškai apleistas ir bebaigiantis užželti. Kiek vietos šalia jo, kokią gerą poilsio zoną būtų galima įrengti, tad kodėl leidžiama šiai puikiai vietai nykti?

Tad kodėl mes, kaišiadoriškiai, nuvykę į Druskininkus ar į Birštoną, aikčiojam iš nuostabos ir susižavėjimo, tyliai su pavydu pagalvodami, kodėl štai jie taip gali, o mes… o pas mus… Miesto valdžia gal pasakytų, kad tai kurortiniai miesteliai, kad jie gauna didesnes subsidijas, bet, kita vertus, ar tikrai vien tik piniguose esmė? O gal tai tiesiog abejingumas? Gal trūksta noro,entuziazmo, pagaliau, išmanymo ir pasitikėjimo tais, kurie nori ir gali dirbti tai, ką geriausiai išmano?

Daug tų „kodėl“ ir „gal“, bet ar sulauksime kada nors išsamaus, o dar geriau – veiksmais paremto atsakymo apie gražėjantį gimtąjį miestą – nežinia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *