Miegančiosios gražuolės sindromas

Jau ketvirtadienį vyks Kaišiadorių rajono savivaldybės tarybos posėdis. Tarybos narių, valdančiųjų ir opozicijos, jame laukia 14 klausimų. Ir paprastų buitinių, ir tokių, kur reikia situacijos žinojimo, analizės, bei aiškios nuomonės. Tačiau labai tikėtina, kad jis prabėgs paklusniai balsuojant, vos ne jaukiai šeimyniškai, be jokių ginčų. Tobulybės idilė? Ne, tai greičiau, panašu į konformizmo liūną su sodriais provincialumo prieskoniais.

Žmogui priimtina ieškoti patogumo bei saugumo. Sakoma, kad „Tyla yra gera byla“. Bet politikų pasaulyje toks elgesio modelis nėra nei priimtinas, nei garbingas. Nes politikas yra artimas Don Kichoto personažui. Jis – kovotojas dėl savo idėjos ir vizijos. O šiais laikais kova dėl idėjos, dėl geresnės ateities ir minties proveržio vyksta ne iškeliant kardą, o tariant žodį. Gebėjimas dalintis nuomone bei ją apginti – politiko ginklas. Bet politikai juo naudotis, panašu, paprasčiausiai bijo. O gal ir neišmano.

Mūsų redakcija Kaišiadorių rajono savivaldybės tarybos veiklą stebėjo gerą penkmetį. Padedama situaciją analizavusių politologų. Netrukus bus labai smagu pasidalinti šio motoringo statistika bei didžiausiais valdžios žmonių nusišnekėjimo topais su visais mūsų skaitytojais. Kur kalbėsime apie neveiksnumą. Taip, per visą šį laikmetį mums bene labiausiai užkliuvo viena tendencija – diskusijos taryboje vengimas ir konformizmas. Kodėl praėjusioje kadencijose savo nuomonės negynė opozicija? Kodėl dabartinė opozicija savo rolę savivaldoje vėl supranta, tik kaip nuolankią tarnystę? Kodėl aplamai nevyksta diskusija? Tai galioja visiems, nuo administracijos direktoriaus, iki daugumos eilinių tarybos narių.

Panašu, kad toks prisitaikėliškumas randa vietą ir dėl provincijos specifikos. Kur pareigą išreikšti nuomonę užgožia baimė pasirodyti net ne nepatogiu, o beveik asmeniniu priešu. Nes špagų sukryžiavimas politikoje čia vertinamas ne kaip politinės diskusijos ir kompromiso ieškojimo dalis, o žengimas į asmeninio konflikto zoną. Tad akys kukliai nuleidžiamos, o viešąjį interesą lai gina visokie švelniai nuprotėję visuomenininkai. Geriau nesipykim vieni su kitais. Juo labiau, kad už tokį elgesį niekas nebaudžia, pirštais neužbado – senoji vietos žiniasklaida juk irgi gyvena labai panašiais, profesinės impotencijos principais. Kai vietoje pabaksnojimo į piktžaizdes, savivaldybės posėdžiuose paveiksluojami jubiliatų sveikinimai ir gėlių puokštės. Na, bet šiųjų elgseną dar galima suprasti – provincijoje spauda gan drūčiai priklausoma nuo valdžiažmogių užsakymų. Tad kandžioti į ranką, kuri juos maitina būtų gal ir garbinga, bet visai neracionalu.

Bet kodėl tyli politikai? Juk jie turėtų suprasti, kad nuolankumas, bandymas tyliai išplūduriuoti kadenciją kitą tokio liūno vandenyse, yra ne tik kritinio mąstymo likučius žudantis pasirinkimas, bet ir mirtina nuodėmė prieš savo rinkėją. Rinkėją, kuris savo interesus patikėjo ginti politikui. Kuris po skambių pažadų prarado ne tik kalbos dovaną, bet ir savo nuomonę. Todėl šiuo metu rinkėjai rajone mato tik vieną vieksnią politinę jėgą. Tuo tarpu kita, garbingesnė, yra it stikliniame karste gulinti miegančioji gražuolė iš vaikystės pasakos. Nustokite bijoti! Nes tik ginče gimsta politinė diskusija.

3 thoughts on “Miegančiosios gražuolės sindromas

  • 2019 liepos 12 at 15:41
    Permalink

    Tai kuri ta mieganti gražuolė? Negi TSKP-LKP-LDDP-LSDP.

    Reply
  • 2019 liepos 9 at 15:21
    Permalink

    Tai kam reikėjo tą tarybą rinkt jei vienas V.Tomkus viskam vadovauja ir jo žodis lemiamas?

    Reply
  • 2019 liepos 9 at 14:43
    Permalink

    Meras gražiai lopšines suokia tai ir užmiega visi 😉

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *