Olijardas Lukoševičius: darbas – lyg adrenalinas
Kaišiadorių muziejaus direktorius O. Lukoševičius jau daugelį metų gyvena tuo pačiu ritmu. Aukštos kvalifikacijos specialistas, eruditas, malonus pašnekovas – gyva istorijos, kraštotyros, muziejininkystės enciklopedija. Jis gali daug papasakoti apie kiekvieną šio rajono vietovę ir jos žymiausius žmones, nes yra atsidavęs senų laiko pėdsakų paieškoms. Labai veiklus, nesusireikšminęs, tyliai ir kantriai dirba svarbų darbą, kad kuo daugiau radinių neišnyktų, neiškeliautų kitur, o liktų Kaišiadoryse ir taptų praeities ženklais dabarties ir ateinančioms kartoms.
Šiomis dienomis Olijardas su kolegomis yra susitelkęs į lapkričio 20-ąją Kaišiadorių kultūros centre pradėsiančią veikti unikalią fotografijų parodą „Kaišiadorių portretas: sovietmetis ir šiandiena“. Jos lankytojai pamatys sovietmečiu leisto rajono laikraščio „Į komunizmą“ redaktoriaus Benjamino Uždravio maždaug 1960-1970 m. užfiksuotus ir sukauptus miesto vaizdus. Šimtai negatyvų, kuriuos muziejui padovanojo žurnalisto žmona Anelė Uždravienė, leis pamatyti to dešimtmečio reprezentacinius bei kasdienius Kaišiadorių gyvenimo fragmentus. Šalia jų – autoriaus komentarai, kaip atsirado tos vietos, kas ir kada jose pastatyta, kas gyveno. Ne visi žmonės atpažins tas vietas, kurios, metams bėgant, gerokai pasikeitė, todėl šalia jų dedame dabarties vaizdus. Juos užfiksavo muziejaus darbuotoja ir fotografė Asta Sabonytė-Jankauskienė, taigi dabartis palyginama su praeitimi.
„Laikas spaudžia – per trumpą laiką turėjome parengti šią parodą, katalogą, organizuoti renginius. Čia tik vienas projektų, kurių vienu metu dažnai būna net keli. Po keletą projektų kasmet parengia muziejaus vyr. fondų saugotoja Nijolė Adukonienė. Vienas pastarojo meto projektų, nustebinęs savo populiarumu, – kilnojamoji paroda „Kaišiadorys: XX a. pradžios skonis“, – teigia O. Lukoševičius.
Esate ir kelių solidžių mokslinių knygų autorius ir bendraautorius, išleidote ne vieną leidinį apie šio krašto žymiausias vietas ir jų žmones, renkate medžiagą ir kaupiate archyvus keliaudamas ne tik po Kaišiadorių rajoną, bet ir po kitas Lietuvos vietas, organizuojate mokslo konferencijas, dalyvaujate kitų žmonių organizuojamuose renginiuose… Kaip visur suspėjate?
Dirbu malonų širdžiai darbą, todėl turiu suspėti. Darbas – lyg adrenalinas: kai ką nors naudingo nuveiki muziejui, atsiranda dar daugiau energijos ir noro dirbti. Visas mūsų įstaigos kolektyvas užsidegęs ir šauniai dirba, juk sakoma, kad vienas lauke – ne karys. Stengiamės sukaupti ir išsaugoti kuo daugiau šio krašto kultūros istoriją atspindinčių rinkinių, kurių mažėja. Tuo pačiu stengiamės tyrinėti bei populiarinti tai, ką atrandame, pažinti ir populiarinti Kaišiadorių rajono kultūros raidą bei paveldą. Kaupiame tyrinėjimų bylas, vaizdo, foto ir garso medžiagą, leidinius, viską, kas susiję su Kaišiadorimis, Žiežmariais, Žasliais, Kruoniu, Rumšiškėmis, Palomene, Paparčiais ir kitomis rajono gyvenvietėmis.
Per 15 metų muziejaus saugyklose – apie 40 tūkstančių eksponatų, išleista daugiau negu pora dešimčių leidinių. Be to, turime internete „Kaišiadorių enciklopediją“, kurioje yra apie 2 tūkstančiai straipsnių apie kiekvieną rajono gyvenvietę, apie kiekvieną žymų žmogų, bažnyčias, rajono etnografiją ir istoriją. Eksponatus renka muziejaus darbuotojai, bet atsiranda žmonių, kurie savo iniciatyva padovanoja surinktų autentiškų daiktų. Vienas tokių – kaišiadorietis Stasys Plepas, perdavęs muziejui unikalią savo sukauptą radijo aparatų ir televizorių kolekciją: Šiaulių televizorių gamyklos pirmosios laidos televizorių, radiolas, radijo imtuvus, magnetofonus, mikrofonus, antenas – iš viso per 250 vienetų.
Kiekvienam eksponatui reikia skirti nemažai laiko ir atidumo įvertinat jo originalumą, istorinę vertę ir laikmetį. Kur pirmiausia ieškote tikslios informacijos?
Kai nėra patikimo archyvinio ar kito informacijos šaltinio, remiamės žmonių pasakojimais, bet nėra garantijos, kad faktai sutampa su tikrove. Apie kiekvieną įvykį jo liudininkai paprastai skirtingai papasakoja, dažnai neprisimena tikslių datų ir kitų detalių. Skirtumas tarp vieno ar kito įvykio gali būti keleri ar daugiau metų. Žmonės geriau prisimena, kas jiems yra asmeniškai svarbu, ką jie yra patys tiesiogiai matę, išgyvenę.
Pirmiausia informacijos apie tyrinėjamus objektus ieškome archyvuose, kuriuose viskas iki smulkmenų būna surašyta. Pavyzdžiui, Kaišiadorių gimnazijos medžiagoje yra informacijos net apie kiekvieną mokytoją ir mokinį. Pakankamai daug informacijos sukaupta ir apie kiekvieną mūsų rajono kaimą. Kaišiadorių rajono istorija mena maždaug 700 gyvenviečių, tačiau išlikusių yra tik apie pusė. Dažnai žmogus, įsikūręs viensėdyje, net neįtaria, kad čia kadaise buvo didelis kaimas, kad toje vietoje virė bendruomenės gyvenimas. Kas domisi atokios savo sodybos istorija, pagal savo išgales galime suteikti informaciją ne tik apie ją, bet ir apie šalia jos esančius kalniukus, pelkes bei kitus objektus. Norime, kad žmonės žinotų savo krašto istoriją, surastų savo giminės šaknis, apsilankytų tose vietose ar bent įsivaizduotų, kaip anais laikais atrodė tas kaimas, dabar virtęs miškais ar laukais.
Dauguma žmonių anksčiau ar vėliau pradeda ieškoti savo šaknų. Dar prieškario Lietuvos mokyklose vaikai buvo mokomi pasaulį pažinti nuo savo aplinkos, net sovietmečiu istorijos mokymo metodika siūlė eiti nuo artimo prie tolimo. Dabartinėse ugdymo programose akcentuojami kiti dalykai ir dėl to nukenčia tikrasis savęs ir aplinkos pažinimas. Tačiau jokios mokymo programos neprivers pažinti savo tėviškės, jei pačioje bendruomenėje ir šeimose nebus supratimo. Ten, kur gyveni, įleistos šaknys išlieka visam gyvenimui. Bet mes turime purenti dirvą ir rūpintis žiedais.
Kuo žmonėms įdomūs Kaišiadorys?
Kas domisi istorija, tas žino, kad šis miestas atsirado daug anksčiau nei buvo nutiestas geležinkelis, o Kaišiadorių vardas nėra kilęs iš klausimo „Kas čia daros?“. 1590 metais minimi Kaišiadorys buvo totorių Chašaidarovičių tėvonija Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo malone. Kitais metais kaip tik sueina 420 metų nuo Kaišiadorių paminėjimo ir 450 metų nuo šių žemių savininko totoriaus Chašaidaro paminėjimo. Kažkada dabartinio miesto vietoje buvo apie 10 gyvenviečių, bet ilgainiui plečiantis miesto riboms jos nunyko. Stengiamės identifikuoti įdomias Kaišiadorių vietas, su kuriomis susiję nemažai garsių asmenybių.
Nepaisant to, dar prieš porą dešimtmečių daugeliui atrodė, kad Kaišiadorys yra pilkas ir neįdomus taškas Lietuvos žemėlapyje – tik stotelė ar degalinė tarp Vilniaus ir Kauno. Dabar archeologų, istorikų, etnologų, kraštotyrininkų dėka tokia samprata išnyko. Kaišiadorys stovi toje vietoje, aplink kurią sukasi visos keturios buvusios ir esama Lietuvos sostinės. Antra vertus, Kaišiadorys yra Aukštaitijos, Dzūkijos ir Suvalkijos regionų susikirtimo taškas. Taigi mūsų rajono centras yra svarbus istorine ir kultūrine prasme ne tik vietiniams gyventojams, bet ir visai Lietuvai. Tikimės, kad ateityje įrengtose ekspozicijose galėsime tai parodyti ir įrodyti.