Prof. V. Radžvilas: kodėl reikia naujų politinių jėgų?

„Tautai primesta nomenklatūrinė-oligarchinė santvarka yra grindžiama Vakaruose sukurta marksistine ideologija. Jos viešpatavimą įtvirtino ir palaiko galinga ir puikiai sustyguota masinė propagandos ir smegenų plovimo mašina. Ji yra vienas pagrindinių ir tvirčiausių esamo represyvaus režimo ramsčių. Išlaisvinti šios mašinos užvaldytus šalies piliečių protus įmanoma tik sukūrus realią intelektualinę alternatyvą šios ideologijos brėžiamam ir vis sparčiau įgyvendinamam Lietuvos „savanoriško” susinaikinimo scenarijui. Sukurti tokią alternatyvą yra būtent sąjūdinio tipo politinės jėgos uždavinys.“ – savo pastebėjimais dalinasi prof. Vytautas Radžvilas. Su „Kaišiadorių žinių“ skaitytojais dalinamės prof. V. Radžvilo trumpa įžvalga, apie šio laikmečio politines aktualijas ir naujų politinių jėgų būtinybę.

_______________________________________________________________________

Padėtis šalyje vis labiau primena 1986-1988 m. vyravusį sąstingį. Šiuo vėlyvojo sovietmečio laikotarpiu gilėjo sisteminė SSRS krizė, kuriai įveikti buvo paskelbta M. Gorbačiovo ,,pertvarka“. To meto Lietuvos valdžia elgėsi taip, lyg nieko nevyktų, ir stengėsi gyventi po senovei. Oficialioji propaganda toliau šlovino LSSR laimėjimus kuriant komunizmą. Kartu buvo slopinamas augantis visuomenės nepasitenkinimas visose gyvenimo srityse įsivyravusiu sąstingiu ir valdžios nesugebėjimu spręsti susikaupusių problemų. Ideologinė ir politinė kova su tariamais „atgimstančio buržuazinio nacionalizmo“ baubais tapo svarbiausiu visais atžvilgiais degradavusio represyvaus režimo uždaviniu. Ji buvo grindžiama konkrečia principine ideologine schema. Šį sąstingį nutraukė tik Sąjūdžio atsiradimas.

Šiandien Lietuva gyvena panašaus masto ir pobūdžio – sisteminės ir struktūrinės – krizės išvakarėse. Tai yra dvejopa – išorės ir vidaus – krizė. Išorės krizė pasireiškia tuo, kad irsta globali geopolitinė pasaulio tvarka ir tarptautinio saugumo architektūra. Stiprėjančios įtampos ir augantys nesutarimai tarp euroatlantinės bendrijos šalių, Brexitas, „centristinės“ partinės sistemos byrėjimas įtakingiausiose ES šalyse (Italijoje, Vokietijoje), visoje ES vykstantis tautinis ir valstybinis budimas ir besiplečianti kova prieš globalistinių ES viršūnių vykdomą Europos naikinimą, stiprėjanti ekonominė konkurencinė kova tarp ES šalių ir neišvengiamos aršios grumtynės dėl ES mažėjančio biudžeto perskirstymo – tai tik keli gilėjančios krizės požymiai, stebinančiai primenantys kadaise žlungančios SSRS nueitą kelią.

Tačiau Lietuvos sisteminės partijos, kaip ir anuometinė LSSR valdančioji nomenklatūra, į šiuos pavojaus ženklus ir kylančius iššūkius stengiasi nekreipti dėmesio. Tai atsispindi visų partijų retorikoje ir programose – kartojamos nuvalkiotos ir seniai nuo tikrovės atitrūkusios ideologinės klišės apie neišvengiamą „integracijos į Vakarus“ sėkmę ir neįstengiama pasiūlyti jokių naujų ir konstruktyvių, adekvačių susidariusiai padėčiai, iniciatyvų ir idėjų. Kaip ir jos sovietiniai pirmtakai, šių dienų partinė nomenklatūra rūpinasi tik tuo, kaip bet kuria kaina išsaugoti savo valdžią ir jos teikiamas privilegijas. Šiuo atžvilgiu plačiai nuskambėjusi stumbro sumedžiojimo istorija yra didžiai simbolinis įvykis, itin išraiškingai atskleidžiantis nomenklatūrinės valdymo sistemos degradaciją ir supuvimą. Šių dienų Lietuvos nomenklatūros privilegijos pasirodo esančios net didesnės, negu jos sovietinių pirmtakų: įtakingų politikų, valdininkų ir verslininkų būreliai veikia kaip tikroji šalies valdžia, savo nuožiūra priiminėjanti visuomenei ir valstybei svarbius sprendimus.

Bet kokie mėginimai sudemokratinti šalies valdymą sumažinant, pavyzdžiui, Seimo rinkimų kartelę, yra griežtai slopinami. Tokie siūlymai demagogiškai ir melagingai traktuojami kaip pavojus šalies partinės ir politinės sistemos stabilumui, nors, kaip rodo profesionalus ir dalykiškas jų vertinimas, aukščiausių valstybės pareigūnų ir populiarių „dvaro politologų“ skleistos baimės ir gąsdinimai buvo laužti iš piršto ir neturėjo jokio objektyvaus pagrindo.

Taip pat vis labiau aiškėja, o iš tikrųjų tapo akivaizdu, kad per trisdešimt metų Lietuvoje nepavyko sukurti tikro – kvalifikuoto, tarnaujančio visuomenės ir valstybės interesams – politikos mokslo. Nors esama pavienių kvalifikuotų ir sąžiningų politikos tyrinėtojų, Lietuvos politikos „mokslas“ iš esmės tapo valdančiajai nomenklatūrai palenktu ir jos siaurus ir egoistiškus interesus aptarnaujančios primityvios ir melagingos ideologinės propagandos įrankiu. Vienas svarbiausių šiai propaganda keliamų uždavinių yra iš sovietmečio perimtas reikalavimas slopinti ir griauti bundančią Lietuvos nacionalinę sąmonę. Tuo neleidžia abejoti tipiški beveik pažodžiui sovietinės propagandos klišes kartojantys tokios propagandos pavyzdžiai.

Intelektualinis nuosmukis ir politinis sąstingis privertė parengti ir pasiūlyti visuomenei principinę, visapusiškai pagrįstą ir įtikinamą alternatyvą į geopolitinę ir egzistencinę aklavietę Lietuvą stumiančiai ligšiolinei raidos krypčiai. Tikrosios šalį ištikusios krizės idėjinės ištakos ir pagrindinė jos priežastis yra ideologinė „globalios Lietuvos“ vizija. Parengta Nacionalinio susivienijimo programa buvo kuriama ir pirmiausia turi būti suvokiama bei vertinama kaip esminė intelektualinė ir politinė alternatyva šiai ideologinei vizijai, per paskutiniuosius dešimt metų tapusiai oficialia tautos ir valstybės „savanoriško“ susinaikinimo doktrina.

Prof. Vytautas Radžvilas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *