A. Strumilienė: apie valdžios ir piliečių santykį

Su „Kaišiadorių žinių“ skaitytojais dalinamės nevienareikšmiškai apibūdinamos visuomenininkės Antaninos Strumilienės įžvalga, apie vertybinius požiūrius ir valdžios bei piliečių santykį.

Antanina Strumilienė: birštonietė, pirmoji Birštono vidurinės mokyklos medalininkė, vėliau – puiki mokytoja, mokyklos direktorė, korespondentė,geriausių straipsnių autorė. Tai – jos gyvenimo etapai. Ir jos minčių šaltiniai neišsenka. Facebook paskyroje Antaninos „postams“ paskirtų „laikų“ skaičius artėja prie milijono. Ji turi 5000 Fb draugų, 3000 sekėjų, kai kuriais jos „postais“ dalinasi virš 5000 internautų, jos straipsnius skaito šimtai tūkstančių žmonių.

Taigi, dalinamės jos įžvalgomis ir su jumis. Komentaro autorės kalba netaisyta.

___________________________________________________________________________________________________

Kadaise Lietuva buvo maža, bet garbinga ir galinga.

Mūsų nuo amžių buvo nedaug, bet mes buvome nerealūs.

Mes buvome vieningi, kantrūs. Mums buvo svarbi ne tik prekių, bet ir mūsų dvasios kokybė.

Mus nuo amžių vedė teisinga Laisvė  ir meilė Lietuvai.

Mes dalijomės vienas kito sėkme, aukojomės vardan kito. Mes jautėme Atgimimo dvasią, dalijomės džiaugsmu, krūtines skaudėjo nuo apkabinimų.

Mes – Vytauto ir Mindaugo vaikai –  buvome pasiryžę sekti savo protėviais.

Lietuvio marškinius draskė visi.Jie nudiržo, bet nesuplyšo. Silpnesniems pasitaikė juos ir ne ta puse apsirengti, ir kraujo dėmę iki mirties ir ne vien marškiniuose nešiotis.

Lietuvis garsėjo pagarba kaimo žmogaus nuoširdumui, mokėjimui atleisti, sugebėjimui nekeršyti, neįskaudinti.

Lietuviai kaip relikviją savo darbštumą, tikėjimą, tradicijas, tautos vertybes perduodavo vaikams.

Kantri ir ištverminga, skausmo ir netekčių užgrūdinta  lietuvių tauta niekada nepalūžo, nors baimė ne kartą buvo pakirtusi rankas ir kojas.

Pokario metais dar ilgai aidėję šūviai patvirtindavo: vis dar tebeviešpatauja mirtis. Tremtys pakirto ne vieną žydėjusią jaunystę.

Tokia buvo Lietuva. Tokie buvome mes – lietuviai.

Vakar paaiškėjo, kad Lietuva – jau ne ta. Ji jau nėra ta šalis, kurioje gyvent ir mirti gera.

Pasikeitusi valdžia per vienerius metus sugebėjo įtvirtinti neapykantą artimam, pakeisti ir sulaužyti žmonių likimus, atšaldyti patriotinius jausmus.

Sunki valdžios ranka uždėjo slogų antspaudą lietuvių gyvenimo knygoje ir surašė ją taip, kaip valdančiajai „chuntai” atrodo „teisinga”.

Per vienerius „chuntos” valdymo metus Lietuvoje atsitiko neįsivaizduojami dalykai: valstybės pinigai pradėjo tarnauti „šaikos” lėbavimams, valdžia tautos gyvenimą pavertė nelaime, nė vienas žmonių reikalavimas niekada nebuvo išklausytas ir suprastas, o žmonių mentalitetas pasikeitė taip, kad net tos pačios trobos sienos jau negali suartinti artimiausių, kraujo ryšiu sujungtų žmonių.

Visi žmonės tapo ne tik fizinės, bet ir dvasinės kančios kankiniai.

Jau niekas negali ir nenori atsigręžti į gimtinės pievas, nubėgti takeliu per sodą, atsigerti iš tėviškės šulinio. O miesto langai rodo jau visai kitokius vaizdus.

Lietuva jau nėra bažnyčių ir kryžių kraštas, nėra šalis, kurioje žaidžia vaikų pulkas prie gryčios, kurioje skamba švento ryto varpai.

Lietuva jau nėra ta šalis, kuri garsėja cepelinais, šakočiais, krepšiniu, „Žalgiriu”, namine duona, kurią valgė ir gyrė pats Princas Čarlzas.

Lietuva pavirto draudimų, cenzūros ir diktatūros kraštu.

Daug kas čia uždrausta griežtai ir galutinai.

„Lietuviai tapo draudimų šalies piliečiais. Lietuvoje jau ir aš esu uždrausta griežtai ir galutinai, – sako Jurga Lago, – nebereikės mūsų valdininkams ieškoti išskirtinumo Lietuvos valstybei – nei drąsi šalis, nei Šimašiaus municipalinis kūno taškas „G”, nei „Stressfrei” XXI amžiui netiko ir nepraėjo.

Tai gal praeis draudimai, cenzūra?

Lietuva paversta mažąja Europos  Australija”.”Draustiniu.”

Lietuva – tapo šalimi, kurioje kiekvienas žmogus patiria valstybės prievartą.

Lietuva – tapo draudimų šalis, bausmių, prievartos ir nevilties valstybė.

Lietuva – tapo šalis, kurioje „marozišku” stiliumi užčiaupiamas kiekvienas bandantis prieš valdžią prasižioti oponentas.

Tą stilių valdančioji „chunta” per metus įvaldė puikiai.

„Užingridinę” propagandą užpirkta žiniasklaida dalija kibirais.

Valdžios „tolerancija” baigėsi cenzūra, baudimais, draudimais, „Paklusnumo pasais”, priverstiniais skiepais, mokamais testais, kylančiais mokesčiais, mitingų uždraudimu, laisvo žodžio tildymu, blokavimu, cenzūravimu, ašarinėmis dujomis, aikštakulniais ir vienaragiu.

Žmonėms draudimų vis daugiau, – „chuntai”  teisių vis maža.

Kaip „marozišku” stiliumi sudoroti Prezidentą, – vakar „šaika” pademonstravo labai puikiai.

Kaip Jūs galite sau leisti, nabagai „elitiniai”, menkinti svarbiausią valstybės žmogų?

Tai įžūlu, ciniška, žema.

„Užingridiniai” užgrobė televiziją ir užima joje tiek laiko, kad darosi koktu.

Gėda žiūrėti į mūsų mokesčiais finansuojamą, savo įtaka piktnaudžiaujantį, objektyvumo nesilaikantį, šešiaspalve nuolat mojuojantį „nacionalinį” transliuotoją.

Oi kaip toli iki jo baltarusiško režimo ruporams. Jiems dar mokytis ir mokytis.

Genderinė propaganda per LRT dalijama kibirais.

„Chuntai” užtenka drąsos su šalies Prezidentu elgtis kaip su „žemiau stovinčiu” paaugliu. Jį galima įžeidinėti,  žeminti, menkinti, atmesti po tris jo VETO per dieną.

Tai diktatūriniam režimui normalu.

Jie apako nuo savo galių, apsitvėrė tvoromis, „skalikais” ir patruliais.

Šeimą ir valstybę „šaika” griauna iki pamatų.

Rašai ir nežinai, kuris Tavo žodis gali būti paskutinis.

Tai viskas, ką turime žinoti apie šią šalį ir dabartinę jos valdžią.

Dienas, kai ši „chunta” buvo valdžioje, žmonės prisimins, kaip didžiausią košmarą, kaip tautos nelaimę ir klaidą.

Sukapotas vaivorykštinis suoliukas sostinės centre, įrašai Feisbuke, nevaldomas tautos pyktis yra įrodymas, kaip tauta valdančiuosius „myli”.

Jūs, „Užingridiniai”,  smaugiate ir niekinate Lietuvos žmones, žeminate Prezidentą, menkinate kunigus, tyčiojatės net iš Dievo.

Nepamirškite, ką yra sakęs garsus kardiologas J. Brėdikis: „Žmogaus širdį savo rankose aš laikiau 200 kartų. Ir kiekvieną kartą galvodavau apie Dievą”.

Jūsų „laisvė” pasuko ne ten.

Pasileiskite patys – išskyrus šį tautos reikalavimą, niekas kitas protingesnio patarimo Jums neduos.

A. Strumilienė