Apie dar neišsemtą temą

Nors dar prieš porą savaičių didelėdalis autoritetingų influencerių aiškino, kad po eurovizinių pastrikinėjimų niekas apie jokius ten šeimų maršus nebeprisimins– yra kitaip. Protestuotojai, kaip juos kas bevertintų, pasiekė svarbų tikslą. Įsiveržė į nacionalinės politikos darbotvarkęir galios žaidimų epicentrą.

Parlamentarai ir europarlamentaraiviešai plūsta juos tikrų tikriausia neapykantos kalba,o dar smagiau – lieja juodas putas ant prezidento Gitano Nausėdos. Kaip jis ir jo padėjėjas drįsta neklausyti naujos maldaknygės kanonų, kuriuos visiems įsakmiai liepia laikyti privalomais Laisvės partijos šulai ir jų samdytas propagandos dainorėlių choras. Jei po pirmojo renginio Vingio parke valkdiškas noras išdurninti visus, kas jo bent jau nekeikė, buvo lydimas bergždžių išsigalvoto nėštumo spazmų, tai dabar tikra šventė – apsikvailinimas su himnu.

Tautiškumą atgyvena ir nesąmone paprastai laikančios makaulytės ūmai „susiparino“  ir įsiskaudino (tikiuosi, niekas nenusižudė) dėl Tautiškos giesmės baisaus išniekinimo.

Turint omeny, kad jos autoriui Vincui Kudirkai tobulųjų progresyvuolių stovykla dažnai prikiša antisemitizmą bei reakcingumą – atrodo „labai nuoširdu“. Iškart pasakysiu, kad visokius ten neopagonis ir vaidiles laikau keistenybe (kaip ir kokią 53 lytį), tad manęs šis incidentas nenustebino labiau nei per futbolo rungtynes dingstantis apšvietimas, ko būna net elitinių lygų istorijje.