Ar „mažieji Trakai“ atsidurs oro uosto pašonėje?

Mažieji Trakai. Taip dažnai ne vienas pavadina trijų ežerų apsuptyje patogiai įsikūrusį Žaslių miestelį.

Kiekvieną kartą pravažiuodama pro Žaslius vis dar galiu pajusti tą dvasią, menančią šio miestelio seną ir turtingą istoriją, alsuojančią senojoje miestelio architektūroje. Iš vienos pusės atrodo paprastas ir ramus miestelis, o iš kitos – jis tarsi apsigaubęs paslapties šydu ir tik kukliai atskleidžia dalelę savo senosios istorijos – apie valstybės saugomą Žaslių senovės gyvenvietę, apie legendomis ir padavimais apipintą Žaslių ežerą ir Žaslių piliakalnį, anksčiau vadintą Pajautos kapu, ant kurio dabar išdidžiai stovi Žaslių Šv. Jurgio bažnyčia.

Žasliai – tarsi ramybės ir poilsio oazė, į kurią suplaukia vietiniai poilsiautojai vasarą, o sumainyti žiedų į Žaslių bažnyčią atvyksta ir Lietuvoje žinomi žmonės. Deja, ši graži idilė gali neilgai trukti ir miestelio ramybė gali būti sutrikdyta, nes jau kurį laiką tiek socialinėje erdvėje, tiek spaudoje ir televizijoje Žaslių miestelio vardas yra linksniuojamas visai kitokiame kontekste. Pasirodo, jis pretenduoja tapti vieta, kurioje gali būti pastatytas didžiausias Lietuvos tarptautinis oro uostas, ir taip nušluostyti nosį dičkiams Vilniui ir Kaunui. Nors Lietuvos Vyriausybė dar nepriėmė galutinio sprendimo, ar statys naująjį oro uostą, ir šis projektas yra tik dar svarstymų lygmenyje, tačiau Kaišiadorių miesto savivaldybė pasišovė šauti į aukštumas ir siūlo Vyriausybei statyti oro uostą čia, Žaslių miestelio pašonėje. Ji jau parengė bendrąjį planą ir atkando nekuklų gabalą žemės – beveik 2000 ha teritoriją, daugiausia apimančią privačių savininkų žemes, stambių ūkininkų dirbamus laukus, nemažai sodybų, kurių gyventojai bus iškelti, miškų masyvą ir net dvejas dar veikiančias kapines, kuriose ilsisi ne tik ištisos kartos daugybės kaimų gyventojų, bet ir dvarininkai bei nepriklausomybės kovų dalyviai, Sibiro tremtiniai.

Kaišiadorių miesto meras Vytenis Tomkus ir jo administracija argumentuoja, kad pastačius naują tarptautinį oro uostą būtų sukurta tūkstančiai naujų darbo vietų, rajonas taptų patrauklus kurtis šeimoms ir taip, neabejotinai, pagerėtų demografinė padėtis bei būtų užtikrinta Kaišiadorių miesto ir rajono ekonominė plėtra, nes jis būtų patrauklus vystytis verslui. Taip pat nereikia atmesti galimybės, kad ta teritorija, jeigu nebus patvirtinta oro uosto projekto idėja, galės būti pasiūlyta stambiems investuotojams, kaip meras dar vasario mėn. patvirtino 15min.lt.

Ar iš tiesų būtų gera gyventi didelio oro uosto ar kokio gigantiško gamybinio komplekso pašonėje, turbūt kiekvienas gali savęs asmeniškai paklausti ir sau sąžiningai atsakyti. O aš nusprendžiau pakalbinti porą jaunų žasliečių šeimų ir paklausti, kaip jos reaguoja į tokius mažos savivaldybės didelius užmojus.

Žuvų kaime, esančiame 2 km nuo Žaslių, su šeima gyvenanti Jolita Baguckienė kaip ir jos tėvai gimė ir užaugo Žasliuose. Ketverius metus studijuodama Vilniuje, ji sako, kad nebuvo nei vieno savaitgalio, kad ji negrįžtų į gimtąjį kraštą, o po studijų ji grįžo gyventi į Kaišiadoris, nes, kaip Jolita tvirtina, „noras gyventi kuo arčiau gimtųjų namų ir artimųjų, tylos ir gamtos buvo didesnis nei gyventi mieste“.

Paklausta, kas lėmė, kad Jolita su vyru, kuris taip pat kilęs iš Kaišiadorių rajono, pasirinko kurti šeiminį gyvenimą Žasliuose, o ne kuriame nors iš didmiesčių, kokią šeimos ateities viziją jie matė kurdami gyvenimą šiame miestelyje ir kuo apskritai Žasliai yra patrauklūs, Jolita atviravo: „Abu [su vyru – autorės pastaba] studijų metais gyvenome miestuose, aš Vilniuje, vyras Kaune. Tačiau tik baigę mokslus iškart grįžome į Kaišiadoris. Ieškodami nuosavo būsto pirmenybę teikėme savam kraštui: arba Kaišiadorių mieste, arba Žasliuose. Norėjome kurti ateitį ten, kur patys užaugome, ypač traukė Žaslių miestelis. Čia vasarą kiekvieną dieną galima mėgautis ežerais, čia yra nepaprasto grožio bažnyčia. Be to, susisiekimas labai patogus: netoliese Elektrėnai, Kaišiadorys, Jonava, šiek tiek toliau Vilnius, Kaunas. Lengvai pasiekiami didieji miestai tiek darbui, tiek pramogoms.“ Kad susisiekimas su didžiaisiais miestais yra patogus, patvirtina ir tai, kad Jolita į darbą Vilniuje kiekvieną dieną važiuodavo traukiniu.

Pasiteiravus Jolitos, kaip pasikeistų jos šeimos gyvenimas gyvenant oro uosto kaimynystėje, jeigu vis dėlto būtų nuspręsta jį statyti, Jolita atsakė: „Žaslius dauguma atvykusių žmonių vadina antraisiais Trakais, vieta, kur dvelkia ramybe, tyla. Oro uostas visa tai sugadintų. Liktų tik tarša, triukšmas, o ir dauguma gyventojų ieškotų kitos gyvenamosios vietos. Ypač jaunimas, kuris grįžta gyventi į gimtąjį kraštą. Mes būtume ne išimtis – oro uostas išvytų mus iš gimtojo krašto, kas būtų tikrai skaudu“ ir pridūrė, kad „Žasliuose galima sukurti daug darbo vietų investuojant į turizmą, kuomet tikrai darbo vietos būtų garantuotos šio krašto žmonėms, o ne atvykusiems iš didžiųjų miestų. Yra ir kitų išeičių gerinti Kaišiadorių rajono žmonių gyvenimą, tik reikia įsiklausyti į paprastų žmonių siūlomas idėjas.“

Kitas pašnekovas – iš Stabintiškių kilęs, šiuo metu Žasliuose su šeima namą besistatantis Justinas Morkūnas. Baigęs Lietuvos žemės ūkio akademiją ir įgijęs apskaitos pagrindinę ir finansų gretutinę specialybes, taip pat ekonomikos magistro laipsnį, jis kaip ir Jolita grįžo gyventi į gimtąjį kraštą. Justinas sako gyventi pasirinkęs ne miesto šurmulį, o Žaslius, kuriais žavėjosi nuo vaikystės. Justinas pasakoja: „Įspūdį darė miestelio istorija bei gamtos grožis, ilgainiui tai padarė didžiulę įtaką mano apsisprendimui. Miestelyje yra įsikūrusi ambulatorija, vaikų darželis šalia Žaslių ežero, seniūnija, amatų centras, kultūros namai. Džiugu matyti, jog pastaraisiais metais bendruomenės dėka gyvenvietė gražėja, randasi nauji verslai, tvarkomi lankytini objektai. Ežerų apsuptas miestelis traukia ir didmiesčių gyventojų dėmesį – nemaža dalis sodybų priklauso vasarą į gamtos apsuptį norintiems pabėgti vilniečiams.“ Justinas taip pat pabrėžia, kad iš Žaslių yra labai patogu susisiekti su didžiaisiais Lietuvos miestais, nes netoli yra geležinkelio stotis: „Žmona dirba Kaune, į darbą vyksta greituoju traukiniu iš Žaslių geležinkelio stoties. Žaslius pasirinkome dėl geros lokacijos, vaikų darželio, išvystytos infrastruktūros, gamtos apsupties ir švaraus oro bei miesteliui būdingos ramybės.“

Šeimoms, norinčioms ramiai auginti vaikus šiame tarsi oazė miestelyje, iš tiesų tai yra tobula vieta daugeliu Jolitos ir Justino minėtų aspektų. Vis dėlto tikimybė, kad vieną dieną šios oazės gyventojų ramybę gali sudrumsti pašonėje dieną naktį ūžiantis oro uostas Justinui kelia nerimą. Justino šeimos pagrindinis pajamų šaltinis yra ūkininkavimas, augalininkystė, ir jis ne be reikalo baiminasi dėl tokio galimai pastatyto objekto sukeltų būsimų pasekmių. Pasak Justino, „dėl to labai suprastėtų gyvenimo kokybė tiek pačiuose Žasliuose, tiek aplinkiniuose kaimuose, nekalbant apie žmonių iškraustymą, kapinių perkėlimą ir ūkininkų žemių paėmimą visuomenės reikmėms. Žemės ūkis reikalauja daug žinių, darbo ir investicijų. Norima rezervuoti net beveik 2000 ha žemės, kurios yra daugelio ūkininkų pragyvenimo šaltinis. Nesuprantama, kaip ūkininkai galėtų persiorientuoti ir kuo užsiimti netekę žemių, ilgus metus trukęs įdirbis nueitų perniek, kitaip tariant, žadamas naujų darbo vietų sukūrimas paskatintų esamų atėmimą. Nesuprantamas ir siekimas rezervuoti privačią nuosavybę. Šiose apylinkėse daug jaunų žmonių perima tėvų puoselėtus ūkius ir renkasi kaimą, o ne miestą. Rajono valdžia vardina tik tariamus privalumus rajonui, tačiau nutylima, kas bus su gyventojais ir kaimo turizmo sodybomis, virš kurių skraidys lėktuvai, kaip nukentės gyvenimo kokybė, kokį poveikį įgyvendintas projektas turės aplinkai, kas bus su žmonėmis, iš kurių bus atimtas pragyvenimo šaltinis. Aš nepritariu oro uostui šalia Žaslių. Iki šiol ne be priežasties mažaisiais Trakais vadinti Žasliai pavirstų į pramoninio rajono pakraštį su išdarkyta gamta ir lėktuvų gaudesiu. Jei gyvenimo sąlygos ženkliai pablogėtų, tektų ieškoti kitos gyvenamosios vietos, tačiau jau ne Kaišiadorių rajone.“

Iš tiesų, ar bėgant nuo vilko nebus užbėgta ant meškos, t. y. ar siekiant sukurti tariamą didesnę gerovę rajone, kuris yra pavydėtinoje geografinėje padėtyje, ir taip pritraukti naujakurių nebus pakenkta vietos gyventojams? Ar Kaišiadorių rajonas gali būti patrauklus tik pasistatęs oro uostą ar pritraukęs stambų investuotoją? Ar pasistatę milžinišką oro uostą, nutiesę daugybę pakilimo takų per žmonių sodybas, kapines, žemes ir iškirstus miškus, kuriuose aptinkamos retos rūšys gyvūnų ir augalų, mes tapsime įdomesni tiek Lietuvos akyse, tiek lankytojams iš viso pasaulio? Ar išaugs turizmas šalyje? Nemanau. Gal pirmiausia šalyje reikėtų atstatyti nugriautas pilis, kirmijančius dvarus, atsodinti be atvangos kertamus miškus ir girias, kurie būtų saugios buveinės mūsų gyvūnijai ir augalijai, išsivalyti užterštus ežerus ir upes ir parodyti, kuo mes esame autentiški šiame nedideliame pasaulyje, kuriame globalizacija mus formuoja pagal vieną kurpalį. Pažanga ir progresas – tai ne vien materialinis augimas. Mes galime eiti į priekį tik tada, kai užtikrinama modernumo ir puoselėjamų tradicijų dermė. Todėl kartais naudinga sustoti, apsidairyti ir įvertinti tai, ką turime, ir pamąstyti, ar teisinga linkme einame ir ar už tai, ką paliksime po savęs, ateinančios kartos mums dėkos ar peiks. Šaunu, kad neatsiliekame nuo pasaulio, bet taip pat nepamirškime, kad esame daugeliu atžvilgių išskirtiniai ir stiprūs savo vidumi, nes mes išgyvenome sunkius Lietuvos istorijos laikus ir išsaugojome šiame globalizuotame pasaulyje savo archajiškumu vis dar galinčią pasigirti kalbą. Ko neturime, galime susikurti, bet didžiausias Lietuvos išteklius ir vertybė – yra jos žmonės, ir jų interesai turi būti saugomi ir užtikrinami nuo pat mažiausio administracinio lygmens. Tačiau paradoksas yra tai, kad tautos išrinktieji, kurie turėtų atstovauti šeimų, bendruomenių ir visos tautos interesams, dažniausiai netampa Prometejais, o greičiau savo valios primetėjais bei savo ar kažkieno interesų gynėjais ir įgyvendintojais. Nugriauti yra lengva, bet atstatyti – sunku. Linkiu, kad priėmę sprendimą, neigiamai paveiksiantį bent jau dalies rajono žmonių gyvenimą ir pakeisiantį Kaišiadorių veidą, deja, ne į gerą pusę, vieną dieną mes nesijaustume kaip tas Grainis, nukirtęs savo liepą, ir kad nereikėtų perrašyti, o gal net ir ištrinti senoviniame XVIII a. Žaslių herbe lotyniškai užrašyto šūkio „Ex mancipio libertas“ („Nuosavybė – tai laisvė“).

Gita Morkūnaitė

7 thoughts on “Ar „mažieji Trakai“ atsidurs oro uosto pašonėje?

  • 2020 20 birželio at 7:47
    Permalink

    O ar valdininkams rūpi gamta, žmonės ir visa kita? Manau, kad jiems rūpi tik asmeninė nauda, neišimtis ir Kaišiadorių raj valdžia.

    Reply
    • 2020 20 birželio at 8:09
      Permalink

      Kalbėk faktais, o ne sapaliok. Galima pagalvoti, kad valdžia kažkas abstraktaus ir ne mes ją rinkome. Tai tie patys mūsų bendrapiliečiai.

      Reply
  • 2020 19 birželio at 7:33
    Permalink

    Tai kur patartumėte statyti (jeigu reiks) tą nelemtą (o gal suteikiantį naudos ir garbės) aerouostą? Visi nori keliauti, bet niekas nenori prisidėti prie infrastruktūros plėtros. Aš mielai paaukočiau savo žemę, kad tik Lietuvai būtų geriau. Kas dabar ką nors pasaulyje žino apie Žaslius? O pastačius tarptautinį ŽASLIŲ aerouostą apie šį miestelį sužinos visas pasaulis.

    Reply
    • 2020 20 birželio at 7:43
      Permalink

      Antanai, tu durnas ar asilas? Kad ten bus oro uostas tikimybė labai maža, greičiausiai nusavintos žemės bus brangiai perparduotos verslininkams ir aplink Žaslius bus LEZ. Bet ne tame esmė oro uostas ar LEZ bus, esmė ta, kad žemių ir namų savininkai už nusavintą turtą gaus skatikus, praras ūkininkai pajamų šaltinius. Pasiūlytų adekvačią kainą, kad žmonės nepatirtų nuostolių ir nebūtų to skandalo.

      Reply
    • 2020 25 birželio at 13:00
      Permalink

      Ne apie gamtos grožį galvokite. Kaišiadorys ir Žiežmariai, dvi didžiausios gyvenvietės su dviems trečdaliais gyventojų atsidurs pakilimo tako gale. Gyvensim kaip per Naujaką kiekvieną dieną. Daug lempučių ir triukšmas toks, kad susikalbėsime tik šaukdami….

      Reply
  • 2020 18 birželio at 16:49
    Permalink

    O gal kaip tik suklestės mažieji Trakai, pagausės labkytojų, atsiras naujų autentiškų pramogų.

    Reply
    • 2020 20 birželio at 7:44
      Permalink

      Su klestės nebent Nasevičius su Tomkumi.

      Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *