J. Aisčio premijos laimėtoja: biurokratai kultūros žmonės laiko kažkokiais durneliais?

Dar gegužės mėnesio pabaigoje mūsų rajono savivaldybė pasidžiaugė, kad 2022 m. Kaišiadorių rajono savivaldybės Jono Aisčio literatūros premija už aistiškos lyrizmo dvasios puoselėjimą poetinėje kūryboje skirta poetei Erikai Drungytei už eilėraščių knygą „Kalnas ir miestas“ ir Tomui Taškauskui už eilėraščių knygą „Amžinybės mozaikos“. Premijos buvo įteiktos gegužės 25 d. renginio „Poezijos pavasaris 2022“ metu Rumšiškių kultūros centre. Nors valdininkai užsidėjo riebų kultūrinį pliusiuką, tačiau poetams, panašu, šis premijų teikimas pasirodė esąs su geru šaukštu deguto. Kuris iliustruoja požiūrį į kultūros pasaulio žmones.

Ironiška, bet tai tampa panašu į šių dienų rajono valdininkijos elgesio modelio miniatiūrą – valdininkai tapę svarbūs vien sau, o visi kiti piliečiai jiems, panašu, tėra kažkoki „kvaileliai” kartais turintys įžūlumo jiems trukdyti visokiais neva kvailais klausimais.

Taigi, dalinamės poetės ir kultūrinio žurnalo redaktorės Erikos Drungytės socialiniuose tinkluose viešai išsakytais pastebėjimais apie Kaišiadorių rajono savivaldybės klerkų požiūrį.

___________________________________________________________________________________________________________________________

Pernai birželio 1 d. Kaišiadorių rajono savivaldybė paskelbė apie paskirtąsias Jono Aisčio premijas (kada sugalvojo, kad vardinę premiją reikia skaldyt per pusę, nes, matyt, vienam poetui gauti tūkstantį yra per gerai, nežinau). Ir pranešė, kad ji teikiama bus po mėnesio.

Šiais metais nutiko taip. Skambutis. Pašnekovė: nu tai gavot jūs tą premiją… Bet pusė balsavo prieš… Tai padalinom…

Iš Poezijos pavasario, kurį organizuoja Rašytojų klubas, programėlių sužinojau, kad premija teikiama gegužės 25 d. Vakar, gegužės 23 d., skambinau savo mieloms kolegėms paklausti, ar tikrai bus? Nes oficialiai niekur nepaskelbta, asmeninio kvietimo iš Kaišiadorių negavau. Pamaniau, na, kad pranešimas buvo toks, jog pusė prieš, gal man atšaukė..

Ačiū PoPa organizatoriams! Vilnius paskambino į Kaišiadoris ir pagaliau, likus 2 dienoms iki premijos teikimo, buvo paviešinta informacija.

Sakote, nieko tokio, kam čia skųstis džiaukis, kad iš viso gavai?… Ne , taip nemanau. Galiu tik spėti, kad arba tai asmeninis santykis su manimi, arba mūsų biurokratai kultūros žmonės laiko kažkokiais durneliais, kartais papuošiančiais jų renginius.

Ar važiuosiu? Važiuosiu! Nes man labai brangus Jono Aisčio vardas. Dažnai lankau jo gimtąsias Kampiškes, užlietas mariomis, nes visai šalia gyvenu.

Ta proga labai nuoširdžiai sveikinu kitą šios premijos laureatą Tomą Taškauską.

O pabaigai, Aisčio atsidūsėjimas.

ALĖJOJ

Prabėgdavo vėjas, tik dulkes pakėlęs,

Praeidavo žmonės, lyg sutemų dvasios –

Man tuščia ir ilgu alėjoj…

Ir pinasi svajos vainikais, lyg gėlės, –

Aš laukdamas ieškau, ieškau, lyg rasiu,

Ko ištisą amžių ilgėjaus…