Jakelizacija, kaip savų dangstymo menas
Voratinkliai ant obelų Žiežmarių soduose primena, kad viskas kas augo jau užaugo, o dabar metas paskaičiuoti didelius darbus. Net ir tuos, apie kuriuos rajono valdžia mieliau nutylėtų. Ką valdžia, pažadėjusi dėmesio fokusą į mažus miestelius, gero nuveikė antroje pagal gyventojų skaičių gyvenvietėje?
Prieš trejus metus Žiežmariai nepelnytai garsėjo, kaip vieta, kur visiški nesusipratę beširdžiai atiminėja namus iš silpnesniųjų, žmonių su protine negalia. Žiežmarių gyventojai ir vietinės valdžios paremti sulėkę sostinės išminčiai taip pasikalbėjo, kad susipriešinimas tik išaugo. Politikai kaimiečius pamokė gyventi, pasirodė per televiziją ir grįžo prie kasdienių vargadienių. Žiežmarių bendruomenė skaitė straipsnius, su advokatais raitė raštus ir tikėjo teisingumu. Tuo tarpu vienas iš didžiųjų menamos neįgaliųjų integracijos mūsų rajone architektų, buvęs Strėvininkų globos namų direktorius ir mūsų mero bendrapartietis toliau trina rankomis – mero aplinka toliau dangsto kažkada jo pridarytas kliauzas.
Nesutarimai dėl Žiežmariuose pradėtų statyti grupinio gyvenimo namų Strėvininkų socialinės globos namų gyventojams neišblėso, tačiau įgavo kitokių spalvų. Artimiausias kaimynas Marius Balčiūnas išgirdo kaltinimų savivale, esą be leidimo per valstybei dabar priklausantį sklypą nutęsė vandentiekio vamzdžius.
Prieš dvejus metus Laukų gatvėje zujo statybininkai, žiežmariškiai skaičiavo broką ir projekto bei fakto skirtumus. Prieš metus statybos jau sustojo su pažadu, kad greitai pajudės su nauja energija. Kaimynai liko be vandens, nes pasirodo savivaldybės valdoma įmonė nerado kažkokių svarbių dokumentų. Tai, kad konservatorių partijoje tirpsta krikščioniškos vertybės, o be vandens liko vienas „nepatenkintas“ pilietis, kuris aršiai kovojo dėl bendruomenės intereso – neva tik sutapimas.
Rugsėjo pradžioje žiežmariškai išsirikiavo savivaldybės aikštėje. Plati ir dažniausia tuščia erdvė simboliškai parodė kas yra didingi, o kas nykštukiški mažuliai. Nuobodų reginį išgelbėjo LR Seimo narė Silvija Lengvinienė. Jai pavyko surasti ir pasikalbėti atsivesti Kaišiadorių rajono savivaldybės merą Vytenį Tomkų. Protesto dalyviai išgirdo pasiūlymą nupjautą vandens tiekimo vamzdį atkurti kreipiantis į teismą. Anot mero, savivaldybė gali tik imtis tarpininko vaidmens tarp vandentvarkos įmonės ir Mariaus Balčiūno. Formaliai žvelgiant – viskas ok. Tik vietos valdžią žmonės renka ne tam, kad būtų linksmiau per miestelių atlaidus, ne tam, kad mus pamokytų kaip reikia teisingai gyventi ar, kad biurokratiniai tvarkų išaiškinimai apsunkintų kasdienį gyvenimą. Greičiau priešingai, paprastai tariant, teisėtas piliečių lūkestis – išrinkti ir pasamdyti turėtų spręsti tiek pavienio piliečio, tiek bendrus kaimynų reikalus. Tik ciniškai meluojant galima aiškinti, kad savivaldybės valdoma įmonė „Kaišiadorių vandenys“ ir pati savivaldybės administracija skirtingos organizacijos, neturinčios nieko bendro.
Konservatoriai išmoko perimti ne tik demagogijos metodiką, bet ir senų partiečių iš sovietmečio dar vieną gerai įvaldytą triuką – savus ginti iki galo, nesvarbu kiek jie prisidirbę. Savarankiško gyvenimo namai psichikos negalią turintiems asmenims Žiežmariuose atsirado Strėvininkų pensionatui vadovaujant Kęstučiui Jakeliui, buvusiam merui ir Seimo nariui bei ilgamečiam partijos skyriaus vadovui. Pradžia buvo padaryta uždaruose kabinetuose, deramai neinformuojant gyventojų, negavus jų pritarimo. Kilus pasipiktinimui, buldozeris važiavo toliau, o visi susitikimai su bendruomene, iš esmės, buvo tik aiškinimas, kad jūs nieko nesuprantate ir nieko pakeisti nepavyks. Toks jausmas, kad statomi asmeniniai dvarai, o ne dar vieni valdiškų pinigų siurbimo namai.
Kitais metais bus savivaldos rinkimai, o dar po metų bus lygiai dešimt metų kaip prasidėjo perėjimas nuo institucinės globos prie bendruomenėje teikiamų paslaugų sistemos. Kai kultūros namuose prieš rinkimus susitiksite su politikos veteranais, būtinai klauskite „Kaip?“. Kaip tiek laiko galima tempti gumą ir kam reikalinga pertvarka, kurios tiek laiko niekam nereikia? Per tą laiką pasikeitė ministrai, premjerai, prezidentai, merai ir direktoriai. Pirmokai baigė mokyklą ir įstojo į universitetą. Liko vienas dalykas, šio konflikto esmių esmė ir esybė – Kaišiadorių politikų arogancija, vengimas laiku kalbėti su rajono žmonėmis apie svarbiausius jiems rūpimus reikalus. Ir, žinoma, toks dar iš sovietmečio prisimenamas savų ir reikalingų dangstymo menas, kurį šiame Kaišiadorių krašto valdžios ir gyventojų konflikte drąsiai galime vadinti „jakelizacija“.




Tomas Čyvas