Ką siutina mūsų miškininkai?
Kaišiadorių miškų urėdija – žinoma ir pelningai veikianti mūsų krašto valstybinė įmonė. Tačiau jos vadovams ir darbuotojams pastarieji metai nėra ramūs. Priežastis – nenumaldomas valdžios noras reformuoti sėkmingai veikiantį Lietuvos miškų ūkį. Daug metų gyvuojančių ir sėkmingai Lietuvoje dirbančių 42 urėdijų likimas vėl skendi nežinomybėje.
Ūkio ministerijoje parengtas dokumentas, kuriame nurodoma, kad iki šių metų pabaigos tokių struktūrų turi nelikti, o vietoj 42 mūsų šalies urėdijų bus įkurta viena miškus valdanti įmonė. Kol kas niekas nesiryžta pasakyti, kuo baigsis ši jau kelerius metus besitęsianti istorija, – urėdijos bus sustambintos ar visai panaikintos. Šiuo metu rengiama nauja miškų valdymo koncepcija.
Vos prieš kelis metus, užpernai balandžio mėnesį, tuometinis Seimas įstatymu įtvirtino 42 urėdijų skaičių. Už jų išlikimą tada kovoję miškininkai ir aktyviausi visuomenės atstovai bei prieš urėdijų panaikinimą ir už dabartinę miškų valdymo sistemą balsavę 103 Seimo nariai žinojo: kare dėl milijardais eurų vertinamų valstybinių miškų ginklai nesudėti. Naujo mūšio ilgai laukti neteko. Ūkio ministerijoje pernai vasario 11 d. buvo parengtas ir Seimui, ministerijoms bei kitoms valstybės institucijoms išsiųstas dokumentas „Dėl EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos) rekomendacijų Lietuvos valstybės valdomų įmonių sektoriui įgyvendinimo priemonių plano“. Jame nurodoma, jog reikalinga sektorių su daugybinėmis valstybės valdomomis įmonėmis pertvarka: reikia išsiaiškinti pagrindines 42 urėdijų išlaikymo priežastis ir sektorių organizuoti taip, kad „būtų pasiektas veiksmingas išteklių paskirstymas ir į gyvendinti aukšti valdymo ir skaidrumo standartai“. O jie, kaip rašoma dokumente, galėtų būti pasiekti per įmonių jungimą. Sujungti miškų urėdijas į vieną įmonę numatomas terminas – šių metų paskutinis ketvirtis. Už įgyvendinimą atsakinga Aplinkos ministerija. Šimtai valstybinių miškų sektoriaus darbuotojų, kaip patys sako, gerą dešimtmetį yra politikų ir urėdijas naikinti suinteresuotų asmenų karo įkaitai. Kokia valstybinių miškų valdymo sistemos ateitis, kodėl siekiama dabartinę tvarką išdraskyti?
Miškas – visko pagrindas, gamtos ir Dievo sukurta gėrybė. O pas mus greito euro trokštantys verslininkai, labai tikėtina, miške mato tiesiog daug stovinčių eurų. Vyksta kova dėl medienos pardavimų. Medienos perdirbimu užsiimantys verslininkai nori pirmumo teisės ir jiems palankia kaina įsigyti medieną.
„Logika čia paprasta, jei urėdijų būtų mažiau arba liktų tik viena, prekeiviams ir perdirbėjams būtų lengviau susitarti dėl medienos kainos. Stambieji čia tikrai laimėtų, tačiau labai nukentėtų rajonų savivaldybėse ir miesteliuose dirbančios nedidelės lentpjūvės. Jos tikrai nepajėgtų konkuruoti su didžiaisiais perdirbėjais ar medienos eksportuotojais. Darbo vietų regionuose ne padaugėtų, o dar labiau sumažėtų. Ar to norime? Manau, kad ne“, – galimas reformos tamsiąsias puses įvardino Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentas Edmundas Bartkevičius.
Lietuvos miškininkų sąjungos prezidento nuomonę patvirtina dar pernai viešoje erdvėje išsakytos tuometinio Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko Algimanto Salamakino abejonės:
„Prieš pusantrų metų turėjau pokalbių su užjūrio vikingais. Jie sakė: „Turite daug neprivatizuoto turto. Komunalinis ūkis, miškai.“ Paklausiau: „O ko jūs norite? Bankus jau turite.“ Sako, reikia miškų.“ – tokiais pastebėjimais pernai pasidalino Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas.
Užuominos labai aiškios. Kas galėtų paneigti, kad už reformų siekio nestovi didžiųjų verslo grupuočių (ne tik Lietuvos, bet ir skandinavų) interesai. Praėjusią LR Seimo kadenciją dėl urėdijų, jei taip galima išsireikšti, vyko tikras karas. Jutome stambiųjų medienos prekeivių ir perdirbėjų spaudimą. Tačiau jiems dar nepavyko. Nes urėdijos šiuo metu tikrai dirba visai neblogai, Lietuvos miškai pripažinti gerai tvarkomais, kirtimai yra subalansuoti. Tačiau įvairiems medžio plokščių gamintojams tai nepatinka. Kad ir neperseniausiai koją Lietuvon įkėlusiam švedų milžinui, kurio dėka dabar galime nusipirkti pigių baldų ir namų apyvokos prekių. Bet šis milžinas, nereikia būti akliems, turėtų užsiimti ir savo šalies pramonininkų lobizmu. Tai tik prielaidos, bet būtų labai smalsu žinoti, ar per iškilmingą „Ikea“ atidarymą tarp garbių svečių pirmu smuiku griežusiai mūsų šalies vadovei, švedų atstovai nieko nepašnabždėjo ausin apie norą paprasčiau prieiti prie mūsų išteklių? Tai tik prielaidos. Bet kas galėtų paneigti?
Tad Lietuvos miškininkų, tarp jų ir kaišiadoriečių, laukia labai įdomūs metai. Labai daug kas čia turėtų priklausyti ir nuo naujojo Aplinkos ministro. Jis turėtų įsiklausyti į specialistų, profesionalų nuomonę, atsispirti įvairių lobistų argumentams ir jų spaudimui.