Kaip šlapią kačiuką parduoti už tigro kainą? I dalis.
Praėjusius metus Kaišiadorių kraštas baigė rajono mero pasigyrimu viename laikraštyje apie sėkmingai įgyvendintus ilgalaikius strateginius projektus. Kas dar neįgudo pirkti naujienų rajono portaluose, „Kaišiadorių žinių“ redaktorius parengė vaizdo apžvalgą ir dar pridėjo patarimų kaip dekonstruoti propagandą. Kitaip tariant, atsijoti vieną kitą tiesos sėklą nuo piktžolių, atliekų ir graužikų paliktų ekskrementų. Taip jau nutiko, kad spaustuvės dažams nespėjus pradžiūti, viešaisiais pinigais dosniai finansuojami savivaldybės viešieji ryšiai skaitytojus vėl nudžiugino nauja serialo serija. Kaišiadorys naujus metus pradėjo, taip pat kaip ir baigė senus – nauju mero pasakojimu kaip gera gyventi Kaišiadoryse. „Kaišiadorių žinios“ taip pat nori neatsilikti ir pašlovinti kasdienybės didvyrius. Politikai privalo atsiskaityti piliečiams už išleistus milijonus eurų, kartu įtikinti rinkėjus, kad ir patys algą gauna ne vien už šypsenas. Na, o pilietinė žiniasklaida taip pat privalo tęsti patikrinimą ar viskas surašyta tinkamai.
Linksmybės prasideda nuo pirmų sakinių, autorius visiškai pagrįstai bei labai taikliai pastebi, kad miestas įsikūręs tarp Vilniaus ir Kauno. Dėkui, nežinojom, dabar jau žinom. Tik visada galvojom, kad neegzistuojančio dvimiesčio centras kažkur ties Elektrėnais, o pasirodo ne. Matuojant tarp Grigiškių ir Šilainių navigacija rodo tiesiai ant Žiežmarių! Gal kokiam pajūrio aferistui ar berniukui, žinančiam tik kuo Tulpių gatvė skiriasi nuo Tujų, tai ir naudinga informacija, bet kaišiadoriečiui nežinančiam į kurią pusę Kaunas jau jokie paaiškinimai nepadės.
Toliau sužinome dar vieną naujieną, pasirodo istoriškai Kaišiadorys garsėja stipria maisto pramone. Geras. Buvome šventai įsitikinę, kad kai užsilenkė pieninė ir nuvirto kepyklos kaminas, tai jau nieko neliko. Pasirodo vištas dar augina, bulkutes kepti moka ir lenkišką kiaulieną fasuoja automatinės linijos. Meras su pasimėgavimu aprašo sulčių pilstymo verslą, beskaitant net seilės gerklę užlieja. Taip ir matau kaip Strėvos slėnio šlaituose sirpsta persikai, abrikosai, mangai, pomidorai ir visa eilė citrusinių vaisių. Deja nei auga, nei spaudžia. Tiesiog pilsto iš didelio į mažus. Daug geriau nei iš tuščio į kiaurą, kaip apie „strateginę diversifikaciją“. Įdomu, kad aukštom frazėmis besipuikuojantis valdininkas pamiršta, jog kaišiadoriečiai visada garsėjo baldininkais ir medienos apdirbimo pramone. Gal šitie verslininkai priklauso ne konservatorių partijai ir neverti vieno sakinio?
Jei investuotojai statys naujas gamybos įmones, tai tikrai puiki naujiena. Tik džiūgauti turėtų ne politikai, o darbuotojai gavę pirmas algas. Aišku, jei už sunkų darbą bus deramai atlyginti. Daugelis greta išgirtų įmonių išgali mokėti tik kiek didesnę nei vyriausybės nustatyta minimali alga, o darbuotojų stygių kompensuoja iš trečiųjų šalių įvežta darbo jėga. Džiaugiasi tuo pirmiausia kaimyninė Lenkija į kurios įždą keliauja mokesčiai ir Ukrainos kaimas į kurį parvežami pinigai. Vieno iš investuotojų atstovas giriasi, kad jie laiku moka darbo užmokestį. Pasirodo įstatymų, darbo sutarties laikymasis dabar yra ne pareiga, o kažkoks privalumas. Kaip laukiniais 90-aisiais. Jie dar apmokys darbo paslapčių. Teisingai, profesinė pakeitusi iškabą į komunalinę, tegu stovi pustuštė. Įmonė darbo paieškos skelbimuose nurodo gerokai rinkos vidurkį lenkiančius atlyginimus, todėl ankščiau minėti privalumai mažu mažiausiai skamba keistai. Viena problemytė – įmonės padalinys pagal sutartį pradės dirbti po kelių metų, galbūt penkerių. Gal metais ankščiau, gal metais vėliau. Jei Jūsų vaikas šiemet baigs pradžios mokyklą, tai jam čia gera proga pagalvoti apie karjerą. Pirmame etape savivaldybė įsipareigoja į sklypo pagerinama dėti 2/3 milijono eurų. Tai čia tas faktas apie kurį verta kalbėti šias metais.
Būsimiems fabriko specialistams reikės daug gyvenamųjų namų, butų, o pastarųjų kainos Kaišiadoryse jau artėja prie prieš 15 metų buvusio piko. Taip pat kelionėms į darbą, atgal į namus visi norės naujų kelių. Žaliosios ekonomikos fanatikai su perdirbamo popieriaus kavos puodeliais rankose, neabejotinai rinksis traukinius. Kokias naujas geležinkelio stotis projektuoja rajono vadovai, kokios vizijos bus išsakytos konferencijoje, kaip gera gyventi durpyne, kur už valdiškus pinigus gula naujas asfaltas – kita dalis.