Kaišiadorių rajono tarybos nariai – eikit nemokamų atostogų?

Stebint nacionaliniu, o gal ir tarptautiniu mastu garsinančias istorijas kyla klausimas – tai darbas ar atostogos? O tarybos nario mandatas – amuletas, aureolė, savotiškas rožančius, rytinė pagiringų sovietinių pionierių rikiuotė ar nuotolinis cirkas?

Tomas Čyvas

Pandemija rajono savivaldybės nariams yra, manytina, gėris. Nesvarbu, kiek jie beparaudotų krokodilo ašaromis ties mirusiais. Nieko neveikimo, neturėjimo ką pasakyti tarybos posėdžių metu, politinės impotencijos tradicija seniai įsišaknijusi. Covid-19 palengvino veiklos imitavimą. Anksčiau reikėjo bet kurios partijos savivaldos tarybos nariui bent jau laiku (kartą per mėnesį) atsibusti, susišukuoti, prasilyginti rūbus, nusiskusti ir atsėdėti nuobodybėje. Kol gražus rajono meras Vytenis Tomkus, kaip įstrigusi plokštelė, paklausinės ar pritariama komitetuose – formaliuose i galbūt nelabai – priimtiems sprendimams bendru sutarimu.

Aistros iškildavo nebent dalinantis postus. Kartą Sauliaus Skvernelio vyriausybė jau net buvo ties tiesioginio valdymo įvedimo riba, nes rajono taryba niekaip negalėjo baigti tarpusavio ėstynių dėl to kas bus administracijos direktorius ir koks bus biudžetas. Na, tada suveikė savo kailio saugojimo instinktas. Gyvuliška priklausomybė nuo pozicijos  valdžioje būna net gal stipresnė už heroiną. Susitarė. Pasidalino. Postais, pareigybėmis, sinekuromis. Ir plačiai užmerktomis akimis į galimas aferas.

Ką tik žlugęs projektas – 12 000 hektarų ploto oro uosto statyba rajone, kuris, kas labai tikėtina, surijo labai nemažai mokesčių mokėtojų pinigų, gera iliustracija. Projektui oponavo visuomenininkai, kai kurie žurnalistai, vietos ūkininkai, partizanų kapų ir žydų žudynių vietų saugotojai. Bet tai neparūpo nei vienam Kaišiadorių rajono tarybos nariui. Nebuvo nei rimtų klausymų, nei kokių interpeliacijų.

Aistros kilo net nacionalinėje žiniasklaidoje, jai aiškinosi susisiekimo ministrai ir vyriausybių nariai.. O vadinamoji tarybos opozicija švilpavo į dangų. Pandemija padėjo šitai niekdarai ir niektauzai dar labiau. Švilpauti galima buvo namie arba užsienio kurorte, jau nuotoliniu būdu. Dėl visa ko apsirengus bent viršutinę pusę ir kokią stiklinę pasistačius į šalį nuo kameros. Rezultatas tas pats, tik nereikia net kelnių lygintis ir benzino deginti ar kojyčių varginti lapatuojant į posėdžius.

Baisiausia, kad VISŲ rajono taryboje atstovaujamų partijų atstovai sutinka būti statistais posėdžių metu. Arba tai visiškas abuojumas, arba visiškas nupirktumas, arba kažkokia depresinė diagnozė, kurios negaliu skelbti, nes nesu nei gydytojas nei kunigas. Negi niekam iš jų – ypač tariamos opozicijos –  į smegenis neįsibrauna mintis, kad keliant valdantiesiems nepatogius klausimus, pasakant nuomonę (posėdžiai juk vieši) – lieki pastebėtas ir tai yra tavo, kaip politiko galimybė? Politikas juk dirba ne kauptuku, ne tarka ir ne kumščiais. Smegenys ir liežuvis – štai jo darbo įrankiai. Jeigu šie nenaudojami, tai yra keletas variantų – arba jie buki, arba nemoka kalbėti be keiksmažodžių (skiemenų žodžiuose pritrūksta), arba susitarta dėl iškalbingo tylėjimo sąlygų. Juk už palankią valdžios aferai ar pseudoprojektui tylą galima gauti… nebūtinai tiesiogiai pinigėlių. Gal sklypelį, gal projektėlį, į kurį užmerkiamos akutės. O gal pareigas net ne sau, o kokiam nevykusiam giminaičiui? Na tai nėra nauja praktika. Kokios nors Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikais stalininkas, susitaręs su pareigybės davėju, turbūt irgi galėjo įsteigti savo veltėdžiui pijokui pusbroliui pastalininkio pareigybę?

Tik štai Kaišiadorių rajono (ne vienas jis toks, žinoma) tarybos nariai galėtų jei ne mandatus padėti, tai bent garbingai išeiti nemokamų atostogų. Be jų „uolaus triūso“ ne kažkas tenukentėtų. O ir mandatas tas, jei jis tik bižuterinis pigus papuošalas – negi jis Jums toks brangus? Bet pradžioje – marš atostogų – pastikrinkite ar be jūsų nebus geriau.

Pabaigai – iš anksto atsakau aktyviem komentatoriams ir aukso tam neskirtose angose ieškotojams. Ko aš lendu į šito rajono reikalus, nebūdamas kaišiadoriškis? Todėl, kad lendu ir landžiosiu ir į kitų. O dar ir todėl, kad Vilniaus meras iš Tauragės, o Kaišiadorių – iš Vilniaus. Ir išvis – mėgstu nusukti nuo centrinių magistralių ir apsižvalgyti šonuosna. Įdomu. Į parašymus, kad dirbu tam arba anam, kad už manęs kažkas stovi – atsakau: a) dirbu ne kam, o su kuo noriu ir kiek man patinka; b) man už nugaros stovi įvairūs daiktai – tai knygų spinta, tai Žiežmarių sinagoga; c) malonėkite kalbėti apie reikalą –kam ar su kuo bedirbtų ir kas už Jūsų bestovėtų – Eifelio bokštas ar paminklas Broniaus Bradausko kalakutui. Tam kartui tiek. Būkite.