Mero nuoskaudos: kodėl linkima neužspringti oponentams?
Kaišiadorių krašto laikraščio “Kaišiadorių aidai” paskutinės lapkričio dienos numeryje užtikome įdomią publikaciją “Kas buvo nutylėta ir iškreipta straipsnyje apie oro uostą?”, pasirašytą Kaišiadorių rajono savivaldybės mero Vytenio Tomkaus vardu. Tai atsakymas į aktyvios pilietės Vaidos Venskutonytės rašinį, kuriame konstatuojama, kad “žemių valgytojai” liko prie suskilusios geldos. Redakcija, taip kaip reikalauja geras žurnalistikos tonas, gavusi valdžią kritikuojančią medžiagą leidžia pasisakyti ir antrai pusei.
Jausmingame mūsų kraštietės tekste keliami nykstančiam kaimui skaudūs klausimai. Tokie kurie rūpi, turbūt, kiekvienam turinčiam savo, o ne valdiškus namus. Jauna moteris svarsto kodėl politikai, kurie išrinkti spręsti savo krašto žmonių gerovės klausimus, staiga susireikšmina iki pusdievių statuso ir metasi į didžiųjų miestų tarpusavio konkurencijos, šalies ar net viso regiono erdvę. Su smulkiausiomis detalėmis prisimenama oro uosto aferos istorija, kurioje ir toliau lieka visiškai neaišku kas buvo šios smėlio pilies užsakovas. Paminėtos garsių politikų ir aukšto rango valstybės pareigūnų pavardės (dalies dabar jau buvusių), žinomos valdiškos institucijos kuria mitą kaip viskas rimta. Tačiau ir toliau lieka neaišku kuo remiantis ir kur buvo priimti bent mažiausi, kad ir vos apčiuopiami sprendimai. Pasisakymai televizijose, interviu žiniose ar dalyvavimas pasitarimuose gali padėti atskleisti skirtingų interesų paveikslą, tačiau valstybėje spendimai taip nedaromi. Literatūros mokytoja gali sau leisti neišmanyti teisės ir vadybos pradžiamokslio, tačiau panaši emocinė leksika persikelia ir į atsakomajį straipsnį.
V. Venskutonytė rašinį pradeda dviem datomis, 2019 – 2020 metais, kai žemių nusavinimas dalį gyventojų privertė ne juokais sunerimti. Dabar už durų mindžikuojant 2022-iesiems, gal ir verta pasidžiaugti galutinai sprogusiu muilo burbulu. Rajono savivaldybės meras V. Tomkus, regis, švęsti pergalės neturi kaip, bet pripažinti smegenų pudrinimo aferos taip pat nesirengia. Atsakydamas V. Venskutonytei teksto prirašo bent tris kartus daugiau nei žinoma visuomenininkė. Teisingai, kuo storesnė knyga, tuo geresnė. Įdomus filmas sulaukia tęsinio. Didesnė mašina gauna pirmumą sankryžoje. Daug skaičių parodo, kad rašytojas mokytas, o ne koks prasčiokas.
Nustebino ir tai, kad laikraščio redaktorė turėdama milžinišką patirtį žurnalistikoje, grafomanams neduoda per nagus primindama, kad apimties pusiausvyra privalo būti išlaikyta. Jei, kokiam samdytam patarėjui norisi Kalėdinės premijos už spaudos ženklus, verta iš anksto priminti, kad popierius turi savo kainą, kaip ir skaitytojų laikas. Jei tekstas užsakomas ir apmokamas, atitinkamai pažymimias kaip reikalauja įstatymas, viskas ok. Kuo daugiau žodžių, tuo daugiau eurų įkrenta į leidėjo sąskaitą. Ši kartą užsakymo numerio nesimato, tad belieka spėlioti iš kur ta meilė valdžios vyrams? Gal atsiskaityta bus kitą kartą, pavyzdžiui užsisakant dešimtis sveikinimų sulaukus Kalėdų ir kitų nesibaigiančių švenčių proga? Meras, administracijos direktorė, seniūnai, savivaldybės įmonių vadovai varžysis kas suras rajono gyventojus labiau graudinančius žodžius. Galim lažintis.
Kita vertus, pagalvojau kada paskutinį kartą rankose laikiau panašų popierių tiek maketo, tiek turinio prasme. Prisiminiau jaunystę, tik ne tą nuo kurios šilta ir gera, bet tą kurią norisi greičiau užmiršti visiems laikams. Taip sovietmečiu laikraščiai pasipuošdavo kai bolševikų partijos nomenklatūra susirinkdavo Kremliuje į nuolatinius, vienas į kita panašius, nuobodžius plenumus ar suvažiavimus. Būdamas dar vaikas, tomis dienomis kelias “Tiesas” perskaitydavau per minutę. Peržiūrėdavau tik tas vietas kur būdavo aprašyti plojimai ir ilgi plojimai.
Šiandien šiam absurdo teatrui neplosiu. Žinote kodėl? Rajono meras savo gilias įžvalgas baigia palinkėjimu nemažai daliai rajono gyventojų: “galite ir toliau valgyti tas savo žemes, aš į jas tikrai nepretenduoju. Tik svarbu nepersivalgykite ir neužsprinkite…” Geras? Pravieniškių lageryje žulikai tai suprastų kaip grasinimą susidoroti ir linkėtojas neliktų nenubaustas. Laisvoje šalyje, laisvi žmonės turi pasirinkimą kaip vertinti tokį lyrinį opusą. O popierių, elektronikos amžiuje, geriausia naudoti pagal paskirtį, taip pat kaip tuomet, kai melas buvo norma – įkurti malkas pečiuje.
Galima tamsiausiu metų laiku mėgautis ugnies jaukumu, tik valdžiai letenos nebučiuojanti žurnalistika vis įkyriai zyzia apie valdžios ciniską melą. Viešai kovoję už demokratiją kaimyninėje Baltarusijoje ir visi metai šaukęsi dangaus rūstybės dėl puolančių pabėgelių, realybėje nestabdė ir toliau nestabdys traukinių su kalio trąšomis tranzito, maitinančio autokratinį režimą. Pagrindinės valdančiosios partijos pavadinimas, kažkaip nelemtai sutampa su Kaišiadorių rajono valdžios dirigentų partine priklausomybe. O tuo tarpu vietiniai dirigentai, kaip kažkokie Pravieniškių „žulikai“, kažkodėl piktdžiugiškai siūlo neužspringti.
„Kaišiadorių žinių“ redaktorius
Tomas Čyvas