Paimk mane, mama, už rankos arba valstybė jumis pasirūpins
Suaugęs žmogus galvoja. Ir supranta, kad už savo bliūdelį atsakingas pats. Ir aplinką pažinti ne iš keliais štempeliais ir parašais patvirtintų apklausų, ne iš rūpestingos valdžios žinučių. Valdžia neturi jam nurodinėti, ar užsidėti kepurytę nuo saulės ir kaitroje nevaikščioti žieminiais batais su kailiu. Ne jos tatai reikalas.
Kodėl valdžia, ypač autoritariniai ir totalitariniai režimai, visados žada rūpintis žmogumi? Atsakymas paprastas – kontrolė. Praradęs savarankiškumą žmogus tampa priklausomas nuo valdžios malonės. Ir kai už tavo bliūdelį ir lovelę atsakinga valdžia, padarysi visa, ko ji lieps, kad turėtum ką valgyti ir stogą virš galvos. Prisiminkite: sovietinę sistemą, kur kiekvienas buvo aprūpintas darbu, kur kiekvienai šeimai žadėjo butą. Kur nekainavo telefono pokalbiai, kur tiesos nebuvo, o darbas – už tris kapeikas. Kur vogti, sukčiauti buvo norma. Kur už verslumą baudė ilgais kalėjimo metais. Kur driekėsi ištisi gyvulininkystės kompleksai, bet mėsa buvo deficitas. Kur Lietuvoje daugiau nei pusė maisto produktų buvo pagaminama privačių asmenų mažyčiuose sodybiniuose ūkiuose. Kur žmogus po darbo antrą pamainą plušo savo darže ir tvarte. Netikite manimi? Nuvažiuokite į bet kurio miesto privačių namų kvartalą. Ką ten rasite? Prie kiekvieno senesnio namo – tvartelį, ūkinį pastatą.
Mano tėvų karta buvo skaudžiai pamokyta, ką reiškia pasitikėti valstybe. Žlugus Sovietų sąjungai, griuvo ir kortų namelis, vadinamas planine ekonomika. Pereiti prie rinkos ekonomikos pereinamojo laikotarpio nebuvo. Ir pasaulinės praktikos, kaip tą padaryti, nebuvo. Iš paklusnių baudžiauninkų tapti versliais, iniciatyviais piliečiais teko faktiškai per naktį. Kai tokioms socialinėms transformacijoms reikia, kad pasikeistų kartos. Mūsų tėvai, kuriems 1990-ųjų Kovo 11-ąją buvo vos per trisdešimt, kurie augino ne po vieną, o po du, tris vaikus, ši transformacija reiškė, kad žlugus sovietinėms įmonėms, kolūkiams, daugelis patyrė bedarbio dalią tada, kai (populiari tuometinių vergvaldžių frazė) „Eik eik, už vartų šimtas laukia“. Vieni prarado darbus be vilties juos susirasti, likę dirbo „už save ir tą draugą“. Neapskaitomi viršvalandžiai, išnaudojimas, beteisiškumas buvo norma. Žmonės taikėsi. Nes namie laukė alkani vaikai. Tiesiogine prasme, nes algos vėlavo mėnesiais. Pasidomėkite, kokia tada buvo infliacija. Daugelį gelbėjo ne valdžios rūpestis, o tie posodybiniai sklypai, susigrąžinta senelių žemė. Kurią, patikėję naiviomis tuometinių valdančiųjų pasakomis, žmonės ėmė tikėdami, kad kaip seneliai, hektarus apdirbs su plūgu ir dalgiu.
Mes buvome tie vaikai, paaugliai, kurie suprato, ką reiškia nedarbas. Ką reiškia, kai namuose nėra pinigų elementariausiems dalykams. Todėl jei mano tėvams susilaukti vaikų 22-23 m. buvo normalu, tai mums… Mumis valstybė nebepasirūpino. Todėl daugelis turime būstą, už kurį, įpusėję penktą dešimtį, baigiame išmokėti paskolas. Suvokiame, kad į užtarnautą poilsį neišeisime jau niekad. Nenusipelnėme, neužsitarnavome, matyt, visą gyvenimą mokėję mokesčius. Mes viską darėme ir tebedarome patys. Ir savo vaikams mano bendraamžiai norėjo duoti tai, ko neturėjome patys. Skanų maistą, gražius drabužėlius, vaikystę, kupiną pramogų ir įspūdžių. Ir štai netikėtai pamatėme, kad auga karta, kuriai (trukt už vadžių ir nuo pradžių), vėl visi ir viską turi ir privalo. Kuri greitai išmoko teises, bet kažkaip pamiršo pareigas.
Štai verkia inpupluencerė, kad vaistinėje neišvirė arbatos jos vaikui. Yra žmogiškumas, yra įstatymai. Priversti negali: vaistininko pareigybiniuose nuostatuose nėra punkto virti arbatą, kepti kiaušinienę ar dar kažką. Galima tik paprastai, maloniai paprašyti: gal galėtumėte man padėti? Gali, bet neprivalo. Nepadėjo, padėkok už sugaišintą laiką. Akių draskymais, viešais skundais meilės ir pagarbos nenusipirksi. Ir kitą kartą gerai pagalvok, ką turi daryti, kad tavo vaikai ekstremaliomis sąlygomis turėtų šiltos arbatos.
Atrodytų, šitaip gyvenimo pamokyta, visuomenė it velnias kryžiaus turėtų bijoti paternalistinio valstybės požiūrio. Turėtume nepasitikėti tuo, kuris siūlo galvoti už mus. Ale kur gi tau… Štai dabar laisvi protingi ir savarankiški ėmė ir apsiverkė, kad valstybė nepasirūpino apie audrą perspėjančiomis SMS žinutėmis. Įdomu, kad gyvenimo vėtyta ir mėtyta mūsų tėvų karta ir mes, dabartiniai keturiasdešimtmečiai-penkiasdešimtmečiai tų žinučių nė nepasigedom. Alio, mielieji, jūs pro langą nematote, kas už jo dedasi? Tačiau kaip lengva ir paprasta patikėti pasakomis. Nes norime tikėti.
Pirmiausia, padėkokime Viešpačiui už audrą ir liūtį, kurią mums skyrė. Kuri parodė, kaip per lengvai, per paprastai gyvenome. Liaudiškai sakant, išpindėjome.
Gyvenime būna visko. Audrų, potvynių, gaisrų, ligų epidemijų. Taip buvo visais amžiais: ir su klimato atšilimu, ir be jo. Atminkime, kad vos prieš 10 tūkst. metų Lietuvos teritorijoje buvo ledynai. Ir juos ištirpdė ne čiabuviai elnių medžiotojai savo lauželiais. Taip pat ir klimato kaitos nesukelia karvių, pardon, bezdėjimas. Suaugęs žmogus prisiima atsakomybę ir neieško kaltų. Jis realybę priima adekvačiai. Žino, kad bus dienų, kai švies saulė. Bus dienų, kai lis. Kai kils audros ir perkūnijos. Kad miestai gali tvinti, o medžiai – virsti. Kad elektra ir internetas nėra duotybė. Kad jei laiku nepasirūpinai, ką į bliūdelį įsidėti, tai jis liks tuščias. Kad gyvenimą reikia priimti adekvačiai, tvirtai remiantis kojomis į motiną žemę, o ne į valdžios svajukų drambliones.
Pandemija, dveji karo Ukrainoje metai turėjo grąžinti iš „tarp žemės ir dangaus yra pilis svajų“. Grąžino. Porai mėnesių. Paskui vėl prasidėjo daina, tiek sykių jau girdėta: man turi, man privalo, man priklauso…
Viena švenčiausių gyvenimo taisyklių: turi tiek, kiek yra dabar tavo saujoje ir piniginėje. Visa kita – sąlyginiai matavimo vienetai. Ypač modernūs ofiso planktoniniai burbuliai svaigsta apie grynųjų pinigų atsisakymą. Esą, tai šešėlio grėsmė ekonomikai, na ir šiaip muziejinė archajika. Tačiau, kai prireiks įsipilti degalų svetimame mieste, o banko kortelė neveiks, prisiminsite šią tiesą. Atminkite, kad krautuvėje ne visuomet yra internetas. O jūsų namuose – elektra, kad galėtumėte įkrauti savo mobilųįį su virtualia banko kortele. Ir bankų, registrų centrų serverines gali užpilti lietus, gali įstrigti programos. Ir ką tada daryti? Pasijusite kaip, dovanokit, žvynė bažnyčioj – šitiek aukso, brangakmenių, tik va ėsti labai norisi. O nėr…
Prisiminkime kitą, gal kiek mažiau pagarsėjusį vajų. Kovą su dujinėmis viryklėmis. Nesakau, elektrinės patogios. Elektrinėje orkaitėje daugiau funkcijų ir pyragą ji kepa tolygiau. Bet… Kai elektros nėra, tai neveikia ir viryklė, ir šaldytuvas, ir kavinukas, ir virdulys. Net bomžpakio makaronų užpilti nėra kuo… Prisiminkite, kad nuo 2025 m. trijų ir daugiau aukštų daugiabučiuose nebus galima naudoti dujų balionų. Su kuo jus ir sveikiname, mieli kaimų ir miestelių gyventojai. Tie, kurie labiausiai rizikuojate likti be elektros. Ir dar kognityvinis disonansas: jei namuose nesaugu laikyti dujų balioną, tai tikriausiai labai saugu pusrūsyje laikyti mažesnį jų balionėlį, taip pat benziną ar dyzelinį kurą, skirtą generatoriui…
Džiaugiamės, koks išganymas yra modernios šildymo sistemos… Mažos, patogios, švarios. Kiek darbo sutaupo. Nebereikia sukti galvos, kur pirkti malkas, jas pjauti, skaldyti, krauti, džiovinti, nebereikia kasdien pečių kurti. Pasaka. O dabar pagalvokite: trys paros be elektros. Laimė, kad audra užėjo liepą, o ne, tarkime, kovą. Tada sėdėtumėte ir be šildymo.
Ketvirtas labai linksmas dalykas, nutikęs pastaruoju metu, yra elektros tiekimo liberalizacija. Kokių tik firmų nėra, ko tik nesiūlo. Rinkis saulės, vėjo gaminamą elektrą. Bet iki mano namų vis tiek ateina tie patys du laidai. Ir ekologiška, ir neekologiška elektra atiteka va ta senų stulpų linija per pievas ir miškelius. Užtenka vieno persenusio medžio (mes gi labai juos saugom, ypač tuos, kurie auga ant šilumos trąsų, prie elektros tiekimo linijų, daugiabučių namų pamatų, prie kaimyno tvoros). Ir gamtą saugom šuns ant šieno prinicipu: nei pats ėda, nei kitiems duoda. Kol medis yra vertybė, apsikabinę verkiam, kad tik nenukirstų. Kad tik naudos žmogui neatneštų. O kai persensta, supūva, nuvirsta, tada stebimės, kaip mums čia nutiko va šitaip.
Kitas įdomus klausimas, kodėl XXI a. Lietuvoje vis dar naudojamos sovietinės elektros linijos. Daugeliui jų – daugiau nei pusšimtis metų. Tiems, kam jos buvo atiduotos, neturi noro ir intereso jas keisti ir prižiūrėti. Štai dar prieš maždaug gerą dešimtmetį visuose Lietuvos rajonuose buvo tokia kontora, liaudiškai vadinama „elektros tinklais“. Ten dirbo budinčios komandos. Suprantu, kad išlaikyti jas, kai didžiąją metų dalį niekas nevyksta, buvo brangu. Optimizavo. Valstybė mumis pasirūpins… Pasirūpino. Ir jums nepatinka? Gausit trisdešimt litavų, tfu, euravų. Pasiskaičiuokit savo atitirpusio šaldiklio turinį. Kažin, kiek jis kainavo… Ar bent vienas sostinės burbulo edukuotas vakcinuotas burbulis kada nors bent pyptelėjo apie tai, kaip bus apsaugota šalies elektros tiekimo sistema karo atveju? Nu ne, nes o kam? Maž nepataikys. Maž. Mat vis dar tikitės, kad kažkas jumis pasirūpins.
Paimkim paprasčiausią dalyką: apie karą pliurpiam ant kiekvieno kampo. O jei jis ateis, kurioje priedangoje jūs slėpsitės? Žinote, kur ji yra? Ar ji tinkamai veikia? Kaip išgyvensite kelias ar keliolika dienų be elektros tiekimo? Be maisto. Vandens. Šildymo.
Lina Dūdaitė – Kralikienė