Paroda apie Kaišiadorių krašto partizanus
Partizaninis karas – tai ginkluotas pasipriešinimas, kova už laisvę, gimtą žemę, savą valdžią. Oficialiais duomenimis partizaninis karas Lietuvoje prasidėjo tuoj po Antrojo pasaulinio karo pabaigos 1944 m. vasarą ir truko beveik dešimtmetį.
Partizaninio karo istorija Kaišiadorių krašte sudėtinga, tačiau garbinga ir atmintina! Veikiami Vilniaus, būdami greta Kauno, ribojami Neries ir Nemuno partizanai sukūrė savo ateities viziją, siekė Lietuvos Nepriklausomybės. Ilgą, permainingą sovietinį laikotarpį partizaninis karas buvo vaizduojamas okupantų akimis, vienašališkai.
2015 m. vasario 13 d. Kaišiadorių kultūros ir meno centre vyko Kaišiadorių muziejaus parodos ,,Laisvės kova laimėta! Kaišiadorių krašto partizanų istorija“ pristatymas. Renginio pradžioje sveikinimo ir padėkos žodį tarė rajono meras Romualdas Urmilevičius. Parodą apie Kaišiadorių partizanus pristatė prof. dr. Vykintas Vaitkevičius, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro istorikas Darius Juodis, VU doktorantė, parodos sudarytoja Aistė Petrauskienė, Kaišiadorių muziejaus istorikas Vytautas Budvytis ir kt. Renginį vedė Kaišiadorių muziejaus direktorius Olijardas Lukoševičius. Džiugu, jog renginyje dalyvavo ir buvę laisvės kovų dalyviai Antanas Obelevičius-Tautginas ir Alfonsas Slanina bei partizanų rėmėjo Jono Gago dukra Albina Putnikienė.
Gausiai iliustruotoje stendinėje parodoje, kaip teigia jos sudarytoja VU doktorantė Aistė Petrauskienė, pasakojama tikra Kaišiadorių krašto partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų istorija: atskleidžiami jų siekiai, prisimenami žygiai, siekiama išsaugoti atminimą.
Parodai panaudotos iliustracijos (nuotraukos, dokumentai, eksponatai) ne tik iš Kaišiadorių muziejaus, bet ir iš Genocido aukų muziejaus, Kauno tremties ir rezistencijos muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Lietuvos ypatingojo archyvo, Lietuvos centrinio valstybės archyvo fondų bei Stanislovo Abromavičiaus, Elenos Bulaukienės, Rolando Gustaičio, Romo Kauniečio, Žilvino Montvydo, Ritos Tadarauskienės asmeninių archyvų.
Skaudi pirmosios sovietinės okupacijos patirtis vyrus ir moteris, jaunus ir senus kaišiadoriečius 1944 m. liepą pastūmėjo į partizaninį karą. Pasipriešinimo formų būta įvairių. Antai daugelis jaunuolių atsisakė tarnauti Raudonojoje armijoje, ėmė slapstytis, rinkti ginklus ir šaudmenis, telkėsi į pirmuosius būrius. Daugelis savanoriškai priėmė partizanų ryšininkų ir rėmėjų pareigas, reiškė jiems palaikymą ir teikė paramą. Tuo pačiu metu aktyvesnieji, neretai tarnavę tarpukario Lietuvos kariuomenėje ar baigę puskarininkių mokyklą: Zigmas Kacevičius-Genys (1922–1945) iš Gilučių k. (Žaslių vls.), Antanas Galinis-Juodoji Kaukė (1905–1945) iš Miežionių k. (Kaišiadorių vls.), Pranas Petkevičius-Kariūnas (1918–1945) iš Klevų Būdos k. (Kaišiadorių vls.), Kazys Surmilavičius-Klevas (1918–1945) iš Laukagalio k. (Žaslių vls.), Andrius Zdanevičius-Morka (1919–1945) iš Pašulių k. (Rumšiškių vls.), Bronius Vaicekauskas-Piratas (1921–1973) iš Dubelių k. (Žaslių vls.) telkė ginkluotų partizanų būrius. 1944-ųjų Kalėdas miške pasitiko kelių dešimčių ir net šimtų partizanų būriai. Daugelis jų į kovą stojo jau per šventes arba joms pasibaigus, pirmąją partizaninio karo žiemą.
Laisvės kovotojai Kaišiadorių krašte ėmė organizuotis vieni pirmųjų Lietuvoje. Didžiosios Kovos apygardos ištakos siekia dar 1944 m. vasarą, kai iniciatyvos apjungti pavienius nedidelius partizanų būrius ėmėsi Jonas Misiūnas-Žaliasis Velnias. Pirmiausia suformuota Didžiosios Kovos rinktinė, kuri apjungė Kaišiadorių, Žiežmarių, Žaslių, Vievio, Musninkų ir Gelvonų valsčių miškuose veikusius partizanus. Netrukus prie jų prisijungė Kruonio, Rumšiškių bei Pažaislio valsčių partizanai. 1945 m. gruodžio 1 d. Jono Misiūno-Žaliojo Velnio įsakymu įkurta Didžiosios Kovos apygarda, kuri padalinta į A ir B rinktines. Kaišiadorių kraštas pateko į A rinktinės teritoriją.
Didžiosios Kovos apygardos A rinktinės vadas J. Misiūnas-Žaliasis Velnias (vadovavo 1944 m. liepos 14 d. – 1945 m. balandžio 13 d.) – ne tik Kaišiadorių krašto, bet ir visos Lietuvos partizaninio karo legenda. J. Misiūną pažinoję asmenys mena jį kaip tvirtą, aukštą, gražų vyrą. Visuomet buvo reiklus sau ir kitiems. Žaliojo Velnio slapyvardis priešams kėlė baimę, o laisvės kovotojams – pagarbą. Vadovaujant J. Misiūnui Didžiosios Kovos apygarda pasiekė aukščiausią pakilimo tašką. Deja, 1946 m. rugpjūčio 13 d. apgaulingai pakviestas į Vilnių Žaliasis Velnias buvo suimtas. Tolesnis jo likimas iki šiol yra viena didžiausių partizaninio karo istorijos mįslių.
Partizanai ne tik slapstėsi ir laukė naujo – Vakarų sąjungininkų – karo prieš Sovietų Sąjungą pradžios. Partizaninio karo metu buvo rengiamos įvairios operacijos, planuojami saugumo būstinių, areštinių, miestelių, pašto ir banko skyrių puolimai. Vyko pasalos keliaujančioms karinėms įguloms. Pavyzdžiui, 1944 m. gruodžio 16 d. apie 30 partizanų užėmė Darsūniškio miestelį (Kruonio vls.); 1944 m. gruodžio 31 d. Gilučių k. (Žaslių vls.) Z. Kacevičiaus būrio partizanai pasalaudami nušovė iš Trakų po suimtųjų konvojaus grįžtančius 4 stribus, sužeidė milicininką. Laikotarpyje nuo 1945 m. gruodžio iki 1946 m. balandžio Vlado Marcinausko-Tauro partizanų būrys šešis kartus puolė Zūbiškių spirito varyklą, pagrobė 2280 litrų spirito, 6 t rugių, 8 t miežių ir 0,5 t avižų! Deja, dažnėjo pasalos, padaugėjo partizanų išdavysčių.
Kaip visos Didžiosios Kovos apygardos, taip ir A rinktinės jėgos, dėl saugumo agentų veiklos ėmė pastebimai silpti nuo 1946 m. Tuo metu okupantai jau tiksliai žinojo apygardos sudėtį, akylai sekė kiekvieną vadovybės žingsnį. Tai galutinai palaužė Kaišiadorių krašto partizanus. Nors pavieniai partizanai čia kovojo ilgai. Vienas paskutiniųjų Kaišiadorių apylinkėse žuvo Vincas Zablackas-Kėkštas (1954 m. liepos 24 d., Avinėlių k.). 1955 m. sausio 17 d. Vanagiškių k. (Jonavos r.) žuvo paskutinysis A rinktinės partizanas – Vytautas Žukauskas-Mėnulis.
Parodoje pristatoma ne tik Kaišiadorių krašto partizanų organizavimosi ir jų kovų istorija. Atskiros parodos temos skirtos tarpukario dvasiai Kaišiadorių krašte, pirmajai sovietinei ir Vokietijos okupacijoms, moterims partizaniniame kare, ryšininkams ir rėmėjams, partizanų spaudai, sovietinių saugumo struktūrų kovos metodams, sovietinės okupacijos padariniams ir kt. Atskirai pristatomos ir partizanų kasdienybės (laisvalaikio) bei istorinės atminties išsaugojimo temos.
Laisvalaikiu kai kurie partizanai kūrė eilėraščius ir rūpinosi pogrindinės spaudos leidyba, kiti mėgo stalo žaidimus: šachmatus, šaškes, kortas. Partizanai miške sportuodavo, o vadovybė kūrė operacijų planus, studijavo žemėlapius. Laisvalaikiu taip pat galima laikyti fotografavimąsi, kuris turėjo du tikslus. Pirmasis, esminis, tai palikti, perduoti žinią ateities kartoms. Nuotraukose siekta parodyti partizanų ryžtą, pasirengimą kovai. Antrasis tikslas – minėta pramoga. Tam partizanai kruopščiai ruošdavosi, rūpinosi savo išvaizda, rengėsi uniformą. Fotografai broliai Henrikas ir Steponas Dimšos keletą kartų fotografavo R. Randžio-Meškos, P. Jaromsko-Perkūno ir P. Grikausko-Žaibo būrius. Jų fotografijos paplito tarp laisvės kovotojų ir jų artimųjų, tapo įkalčiais baudžiamosiose bylose. Už paramą partizanams broliai Dimšos kalėjo lageryje.
Reikšmingos partizanų gyvenime valstybinės ar asmeninės šventės. Būdami uolūs katalikai, kiek aplinkybės leido jie šventė Kalėdas, Velykas, sveikino bendražygius bei ryšininkus, rėmėjus vardo dienos proga. Vasario 16-ąją daugelyje Lietuvos miestelių buvo slapta keliama Trispalvė. Šią šventę, kartu tragediją Kaišiadorių krašte mena 1946 metų įvykiai. Vasario 15-osios naktį trys partizanai traukė į Kruonį iškelti trispalvės, tačiau pateko į pasalą. Kautynėse žuvo Pranas Žukauskas-Šalmas, Stasys Lekavičius-Gulbinas ir Jurgis Krušinskas-Žiedelis. Jų kūnai buvo išniekinti Kruonio aikštėje, po kelių dienų numesti ir apdėti šakomis Gojaus miške.
Partizaninio karo metais buvo išplatinta ir daugelis įvairaus turinio atsišaukimų bei karikatūrų. O literatūrinio ir organizacinio spausdinto žodžio svarba buvo suprasta kaip t e i s i n g o s istorijos perdavimas ateities kartoms. Didžiosios Kovos rinktinės štabo nariai tokiais žodžiais kreipėsi į partizanus: „Reikia užrašyti partizanų organizavimosi būrių įsisteigimo datas, visas kovas su priešais, visas kovų aplinkybes, nelaimingus ir laimingus gyvenimus. Užrašus geriau vesti ant atskirų lapelių, dėti į bonkas [butelius. – Aut.] ir slėpti žemėje taip, kad priešas nerastų. Kad užrašai neliktų visam laikui žemėje užkasti, reikia, kad apie juos žinotų labai patikimi žmonės [taip originale. – Aut.], kuriems žūti yra mažiau pavojaus. Užrašyti reikia viską tiksliai, nurodyti įvykių laiką ir vietą, kritusių kovos draugų mirties laiką ir aplinkybes, jų kūnų palaidojimo vietą ir t. t.“.
Kaišiadorių muziejaus paroda ,,Laisvės kova laimėta! Kaišiadorių krašto partizanų istorija“ Kaišiadorių kultūros ir meno centre žmonių gausiai lankyta ir Vasario 16-ąją – Lietuvos Valstybės atkūrimo dieną – vykusio minėjimo metu. Šią parodą numatoma eksponuoti ir kitose Kaišiadorių rajono kultūros ir švietimo įstaigose.
Parengė Kaišiadorių muziejaus muziejininkas Vytautas Budvytis