Rimtai apie rimtus pažadus

Artėjant Seimo rinkimams, negalime likti nuošalyje – jaučiame atsakomybę už ateitį ir savo pareigą puoselėti savo valstybę. Rinkimų agitacija įsibėgėja ir daug lems, ką išrinksime atstovauti mūsų interesams, jei atidžiai nagrinėsime kiekvieną politiko žodį bei poelgį.

Visiškai nemokamai parengėme kiekvieno kandidato Kaišiadorių – Elektrėnų rinkiminėje apygardoje pristatymą. Savo nuomonę grindėme viešais kandidatų pasisakymais, pranešimais žiniasklaidoje, klausėmės, ką apie politikus sako paprasti žmonės.

Nors stengėmės į kandidatus pažvelgti kandžiai ir linksmai, tačiau ryškesnių epitetų vengėme specialiai – negalime diktuoti madų, nes siekiame padėti apsispręsti, o ne įpiršti agitaciją. Tiesa, kai kurie kandidatų atrodo visiškai nykiai ir pilkai – apie juos sunkoka net rišlų sakinį suregzti, tačiau laikydamiesi pariteto, stengėmės apie kiekvieną politiką pateikti panašios apimties informaciją.

Kiti gi – labai ryškūs mūsų rajono veikėjai, plačiai žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir nuskambėję užsieniuose, išsilavinę ir išvaizdūs – neabejotini šių rinkimų favoritai. Apie juos kiekvienas turime savo tvirtą nuomonę, todėl priimkite šį požiūrį, bet išlikite sąžiningais piliečiais, balsuodami rinkimuose!

 

1. Viktoras Fiodorovas (Darbo partija – DP)

Jaunystė – ne nuodėmė, bet ir ne privalumas, ypač – politikoje. Lygiai taip pat, kaip ir visa Darbo partija – mums jau tolima, kaip jūrų smėlis bei dangaus žydruma.

Juokiasi žmonės iš Darbo partijos pažadų, o suprasti, kad Viktoras ten vos ne šventas vardas yra nesunku, bet ne juokinga. Nyku ir blyškiai melsva, žvelgiant į DP agitaciją Kaišiadorių –  Elektrėnų kraštuose, lygiai taip pat, kaip ir sunku kažkaip ryškiau apibūdinti leiboristą – jaunąjį darbietį, kuriam, atrodo, vis vien – Kaišiadorys čia, ar Elektrėnai.

Trumpa pažintis reklaminiame stende nepaliko pėdsako rinkėjų galvose. Dideli lūkesčiai ir viltys nėra pagrįsti konkrečiais darbais, nieko nežinome apie ketinimus.

 

2. Arūnas Simonaitis (Lietuvos centro partija  – LCP)

Pačioje kandidatų viršūnėje toliau puikuojasi blankuma ir neapsisprendimas. Ką mes žinome apie LCP? Išskyrus garbų akademinį ir filosofinį atminimą, daugiau nepastebėsime nieko ryškesnio, ypač – jei paklausysime neapsisprendimų sprendžiant ateities problemas ir aktualius klausimus. Ta partija yra tarsi autoriteto skraistė, priglaudžianti bent kiek protaujančius bendraminčius. Jei būtų įdomi ir patraukli, gal ir žinotume daugiau apie centristus, bet atsakykime sau, ar šiandienos Lietuvai  reikia sumanių sprendimų, ar trypčiojimų vienoje vietoje?

 

 

 

3. Rita Gliaudelienė (Lietuvos laisvės sąjunga  (liberalai) – LLS)

 

Kai liberalai, tai ir painiava. Kam reikalinga daugiau liberalų? Iš to, kaip R. Gliaudelienė elgiasi rajono Tarybos posėdžiuose ir visuomenėje suprantame, kad jai ne svetimi jokie sprendimai – atrodo, kad vardan matomumo, galima ir nesąmonę kokią eilinį kartą viešai į akis drėbti. Dažnai iš jos lūpų skamba Artūro Zuoko citatos, todėl atrodo, kad tik Artūras Zuokas ir tegali suprasti, ką kalba ir kuo svaigsta jo aplinka.

Privatų sveikatos priežiūros verslą paveldėtame būste vystanti kandidatė susilaukė daug kaišiadoriečių dėmesio, todėl,  matyt, kad ji ir toliau turėtų dirbti šį darbą, nes ten ją labiau gerbia ir, galbūt – geriau supranta.

 

 

4. Evelina Solovjova (Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos – LLRA-KŠS)

Mes gyvename Lietuvoje ir renkame Lietuvos Respublikos Seimą. Aišku, istoriškai jau taip susiklostė, kad savo valstybę jau kelis šimtmečius valdome petys į petį su savo kaimynais – lenkais. Tačiau tik tiek apie tai čia ir tepasakytina.

O svarbiausia, kad ta politinė jėga, kuri mūsų apylinkėje kelia savo niekam nežinomą kandidatę visiškai nesiorientuoja politiškai ir, akivaizdu,  rimtai nevertina mūsų rajonų rinkėjų.

 

 

 

 

5. Arminas Lydeka (Lietuvos respublikos liberalų sąjūdis LRLS)

Nauji mokslo metai ir rinkimų agitacija tinka liberalui, kurio klausantis tarsi mokytojo, pasijuntame tarsi dvejetukininkai. Toks pasirinkimas mūsų apylinkei – “nuleistas iš centro”, mūsų tvenkiniuose įžuvintas, kad išgelbėtų ir paprotintų, ko gero…

Tačiau nemėgstantis lankyti rinkėjų nuo durų iki durų. Jis teigia, kad vaikščiojimas po namus yra apgailėtina politinė elgetavimo forma, panaši į prekybą kiniškų peilių rinkiniais ar makulatūros ir šiukšlių brukimą.

Europinis etiketo žinovas, ko gero, išmano daugiau bendravimo formų, kaip pasiekti žmonių širdis.

Lydeka – tikras politikos vilkas.

 

6. Marius Muižinikas (Lietuvos socialdemokratų partija – LSDP)

Senas medžiotojas Bronius Bradauskas akivaizdžiai vėl prašauna pro šalį, pasirinkdamas savo įpėdiniu jaunuolį iš vietinių bernų.

Tyrų akių jaunuolis blizgiai šypsosi rinkėjui, nors iki ausų plūduriuoja skandaluose: nuo valstybės žemės užgrobimo iki Kremliaus “Dujotekanos” dosnių kyšių. Jis pastoviai teisinasi, kad jį kažkas nuolat puola – juk gaila, kai taršo nepakaltinamą?

Jo socialdemokratiškumas neatrodo niekaip, nes kilęs iš liberalų, tik nepritapęs, nes nesuvokęs nė per nago juodymą, ką turi daryti politikas savo rinkėjams. Pardavė vieną partiją, ko gero, parduos ir dar ne vieną, bet mes tikime, jog Seime tokių beraščių bus mažiau.

 

 

7. Laimutė Matkevičienė (Lietuvos žaliųjų ir valstiečių sąjunga – LŽVS)

1. Karbauskio kandidatę pažįstame tik kaip gydytoją. Nežinome jos politinio išprusimo nei užmojų. Keistokai atrodo medikės pasiryžimas atstovauti valstiečių interesams Seime. Nežinia, ar kandidatė užsiims įstastimdavyste, ar gydys Seimo ligonis.

Žaliosios idėjos atvedė Lietuvą į nepriklausomybę, tačiau kovodami už ekologiją ir švaresnę aplinką, ilgainiui susipainiojome tarp sąvokų. Ramūno Karbauskio “žalieji”, deįja, neatrodo panašūs į Europos lygio žaliųjų partiją bet greičiau – į valstiečius. Ir valstietiškai papirkinėjančiai skamba agitacija atsisakyti stikliuko – nesinaudokite pigiu triuku apie girtavimo mažinimą, nes tai yra ne vien Lietuvos, bet ir daugelio kitų šalių problema.

 

8. Algirdas Genevičius (Tvarka ir teisingumas – TT)

Iš vartojimo termino išėjusios ir nuo Lietuvos politinio žemėlapio sparčiai besitraukiančios politinės partinės nomenklatūros konvulsijos dar kartą rinkėjams įteigti, kad “Paksas nekaltas, kalta  – aplinka”. Jau girdėjome šitą dainelę ir nesvarbu, kas ją suokia. Gali būti net visai nežinomas kandidatas, bet su TT štampu, todėl galima pagalvoti, kad “paksuolis” – politinių lavonų diagnozė. Taigi, kandidatą pažįstame, kaip nuo Pakso partijos, tik kažin ar pats Paksas ką nors girdėjo apie Algirdą Genevičių ir palaiko jo kandidatūrą…

 

 

 

9. Mindaugas Šimkūnas (“Lietuvos sąrašas” – LS)

Jau nebe pirmą kartą vietinis žiniasklaidos magnatas nesėkmingai mėgina prasiveržti į Seimą

Nors LS tikslai skamba ambicingai, o gretose – tikrai ne mažai iškilių bei garbių žmonių, tačiau akivaizdu, jog į tą judėjimą prasiskverbė ir politiniai šarikovai. Iš pažiūros padorus šeimininkas, pasirodo, po savo skvernu neapdairiai priglaudžia lenciūginių sargių, kurie be paliovos skalija kaime ir kanda be perspėjimo. Ką galima sukurti su tokiais aktyvistais?

Nepamirškime ir dar vieno svarbaus dalyko – “Lietuvos sąrašas” – šiems Seimo rinkimams specialiai sukurta partija, kuri remiasi senais autoritetais ir yra užsimojusi kažką keisti valstybininkiškai.

 

10 Mantas Adomėnas (Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai – TS-LKD)

Tai – pirmasis politikas Lietuvoje į Seimą einantis su šakėmis. Atrodo, mokytas, bet labai toli nuo kaimo – šakes laiko, kaip miesčionis arba Kosciuškos sukilimo dalyvis. Už tai uoliai neša kryžių per atlaidus ir sveikinasi su kiekvienu be atvangos, nepraleisdamas nei vieno žmonių susibūrimo.

Kembridžo universitetas jam davė daug kilnių savybių. Jos pasireiškia per jo bendravimą: išsilavinimas, kultūra, gilus politinis nuovokumas. Šios vertybės būtinos Seimo nariui – tikram politikos profesionalui.

Nors politiniu juokdariu kartais pavadinamas be ne ryškiausias politinės kampanijos dalyvis, iš tiesų turi didžiausią šansą antrame rinkimų ture.