Komentarai

Satyra koalicijos dėlionės tema

Formuojant naująją koaliciją, politikų pasisakymus stebi bei analizuoja ne tik pagrindiniai mūsų šalies apžvalgininkai, bet ir visuomenininkai. Pastarieji šias politikos dėliones neretai vertina su doze sveikos ironijos, kaip kad ši socialiniuose tinkluose milžinišką sekėjų būrį turinti ponia iš Birštono Antanina Strumilienė. Taigi, dalinamės tikrai kūrybingu opusu mūsų šalies porinkiminių nuotaikų tema.

______________________________________________________________________________________________________________________________________________

Pirmadienio vakarą, žiūrėdama televiziją, netekau žado.

Linksma taip nebuvo niekad.

Į LRT studiją pakviestas E. Gentvilas prezidento patarėją vadino vardu ir į jį kreipėsi vienaskaita.

Pasigirdo E. Gentvilo piktdžiugiškas juokas.

O politologas Laurinavičius Jakilaičio laidoje Prezidentą charakterizavo taip, kad šio „skaliko” žodžiai balansuoja ant BK ribos.

Kitoje – LRT – televizijoje už politinę korupciją nuteistos partijos atstovas E. Gentvilas – pamiršęs Baudžiamąjį kodeksą ir Aukščiausiojo teismo sprendimą – ėmėsi kritikuoti ir auklėti kitus laidos dalyvius.

Jis su sūneliu ir vėl sėdi Seime ir vargo nemato.

Skvernelis ir jo parankiniai lig šiol visomis išgalėmis stengiasi į valdančiąją koaliciją įtraukti nuteistą nusikaltėlių partiją.

Juk Skvernelio antpečiai ir E. Gentvilo „paniatkės” visai dera.

Argi ne?

Gautųsi patikima ir tvari „uniformų koalicija”.

Jakilaitis šioms partijoms netgi pranašauja susijungimą.

Gautųsi visai nieko – „Viskio dėžutės” partija.

E. Gentvilo „bahūrų” šaiką” papildytų Skvernelio „autoritetai”.

Jie būtų kaip brolis ir sesuo.

Supanašėtų ne tik jų veiklos metodai ir „politinė kultūra” – Eugenijaus ir jo gaujos elgesys, leksika ir „įstatymai” pereitų ir į Skvernelio kadrų šnekamąją kalbą.

Į prezidento vyriausiąjį patarėją kreiptis vardu ir vienaskaita jiems – tik „ramunėlės”.

Jūs dar negirdėjot jų žargono Seime.

Tokį elgesį ir tokią leksiką galima išgirsti nebent kalėjimuose, landynėse ar skersgatviuose.

Juk ir kalėjime, ir „mentūroje” veikia savi, nerašyti įstatymai, “vertybių” sistema, klasinė hierarhija.

Žiūrėjau ekrane į Skvernelio partijos atstovą L. Savicką ir negalėjau atsistebėti, kaip staigiai uniformuoto vado pažiūros, elgsena, kalba ir agresyvumas persidavė partijos pavaldiniams.

Už kitus jie jaučiasi kur kas didesni „autoritetai”, labiau „patyrę”, jie bet kokią informaciją interpretuoja savaip, jiems patinka kalėjimo „paniatkės”.

Sunku suprasti Skvernelio ir Gentvilo santykį bei siekį dirbti bendrai.

Viskas kaip „zonoje”. „Chatoje” – vieni demonstruoja savo jėgą – žiūrėkit, kiek mūsų daug, kiti – bando išnaudoti ir pasinaudoti nuteistųjų intelektu.

Atrodo, policija ir nuteistieji – turėtų būti dvi nesutaikomos erdvės, du skirtingi pasauliai, priešingi statusai.

Bet ilgiau jų paklausęs suvoki, kad nieko panašaus.

Tai – ta pati „šaika”, ta pati politinė mafija.

Saulius Skvernelis, – buvęs policijos generalinis, buvęs komisaras, buvęs premjeras, kerštingas, save įsimylėjęs „statutinis”, padedamas „žiniaKLAIDOS”, kartu su savo „statutinių” „chebra” atkakliai siekia „uniformų koalicijos”.

Ir bando ją formuoti. Pats.

Jėga. Ultimatumais.

Kaip kadaise Rūdninkuose, nuo kelio išvaikydami ir ištaškydami žmones, malšinant protestą. Arba Garliavoje iš namų išplėšiant mergaitę.

Skvernelis su savo „chebrantais” moka tik įsakyti, nurodyti, priversti, uždrausti ir nutildyti. Tai jam įaugę į kraują.

Atminties dar nepraradę lietuviai turėtų prisiminti, kaip Skvernelis garsiai paskelbė, kad savo bendražygius išdavė ne tada, kai kūrė naują partiją, o tada, kai buvo premjeras.

Jis sėkmingai suskaldė „valstiečių” frakciją, parodė ištikimybę ir padlaižiavimą valdžiai, prisiekė diktatūrai, balsuodamas palaikė partnerystę, ir kyla klausimas, kodėl jis Šimonytės nebuvo apdovanotas LGBT vardiniu ženkleliu.

Aš vis dar niekaip negaliu suprasti: kaip jučiasi žmogus, išdavęs bendražygius?

Žeidžia ne išdavystė. Žeidžia kaina, už kurią parduoda.

O šiandien, išgirdęs žodį „išdavikas” – Skvernelis žiauriai įsižeidžia.

Ir koaliciją ima formuoti pagal savo „paniatkes” – kaip „zonos” „šustriakas”.

Mane labai sunervino vakar televizijoje kalbėjęs Skvernelio dešinioji ranka L. Savickas.

Žmogus jau dabar jaučiasi esantis „pasaulio bamba”.

Lukas įsijautė į trijų ministrų, prokurorų, teisėjų ir dievų vaidmenį.

Nuo jo reikalavimų turi priklausyti VISKAS. Nes to nori Skvernelis.

Man vis dar lieka neatsakytas klausimėlis, ką prieš metus Belmonto restorano salytėje veikė „vardanlietuviai” S. Skvernelis ir L. Savickas, susitikę su „skaidrintoju” Tapinu?

L. Savickas – kuris tada sėdėjo uždaroje restorano salytėje „slaptame susitikime”, o vakar „ardėsi” televizijoje, koalicijos partneriams keldamas reikalavimus – yra tas pats seimūnas iš paslaptingo ir įtakingo „investuotojų forumo.”

Ką ten jie tada tarėsi? Dėl ko susitarė?

Čia taip elgiasi tie, kurie „patikimi”, „tvarūs” ir „prognozuojami”.

Susitikime tada dalyvavo ir dar vienas asmuo.

Ką tada jiems pranešė „Laisvės TV ” darbuotoja, konservatorių mylėtoja?

Aišku, ir Tapinas, ir Skvernelio „chebrantai” tą neigs. Jie juk apdairiai apsidraudžia nuo kamerų, įrašų ir kitų įrodymų.

O jei tai ir „būtų buvę”, tai juk būtų „normalu”, nes „medijos darbuotojai bendrauja su politikais”.

Logika čia tokia pati, kaip ir naktiniai V. Raskevičiaus „bendravimai” su „rinkėjais” gėjų klube.

Tuos klubus dabar krečia nemenki skandalai.

Juk dėl rezultato „Vardan valdžios” gali susitikti su kuo tik nori.

Net ir su didžiausiu savo priešu.

Ane?

Politinis cirkas vyniojasi toliau.

Jeigu būtų mano valia, aš tikrai iš koalicijos patraukčiau Skvernelį su jo „chebra.”

Nes apie Lietuvą, apie jos ateitį, apie žmones, apie „valstybės interesą” jie nė sekundės negalvojo, negalvoja ir negalvos.

Jie greičiau Belmonte išgers litrą šnapso nei Lietuvos reikalus tvarkys.

Skvernelio ir dvaro žiniasklaidos siekis į valdžią atvesti nuteistą Liberalų sąjūdį, tik didina teisinį, civilinį, ekonominį, socialinį, kriminogeninį, pasitikėjimo valdžia ir kitokį nesaugumą.

Ar pastebėjote, kad žiniasklaida ir Žemaitaitis nuolat formuoja neigiamą nuomonę apie „valstiečius” ir apie Igną Vėgėlę.

Tai – apgalvotas viešųjų ryšių triukas. Apgalvota konservatorių strategija.

Juk niekada nepamatysite antraštės „Kaip Morkūnaitė – Mikulėnienė ir konservatorių partija yra susiję su Bartoševičiumi ir kokį poveikį jie siekė padaryti, kad jis išvengtų arsakomybės?”

To nepamatysite niekada.

O tai būtų arčiausiai tiesos.

Bet išprovokuoti ar pažeminti teisininką IGNĄ VĖGĖLĘ – ne bet kieno nosiai.

Bijo Igno visi, nes bijo tiesos. Bijo atsakomybės. Todėl iš visų jėgų stengiasi neprileisti šio teisės mokslų daktaro prie valdžios, nors žmonės Igną palaiko neįtikėtinai – iš 141 vietos jį išreitingavo į antrą.

Nes tai – šeimos, tautos ir valstybės išlikimo garantas.

Neveltui į Jakilaičio laidą pirmadienio vakarą buvo sukviesti visi „kiečiausi” politinės mafijos ruporai: Urbonaitė, Valatka, Laurinavičius, Bruveris, Valinskas – ir visi jie suko galvas, kaip „valstiečius” pakeisti liberalais, kad tik I. Vėgėlė jų dvaro „šėrykloms” pavojaus nekeltų, nes valdžia mafijai jau slysta iš rankų.

Politologai kartu su Jakilaičiu tiesiog plojo rankomis, matydami, kaip Skvernelis „valstiečiams” bando „laužyti ir išsukinėti” rankas.

Atrodo, kad Ignas ir „valstiečiai” iš jų daržo braškes būtų išvogę.

Dvaro žiniasklaida pluša išsijuosus.

Gal juos kas „nustūmė nuo proto”?

Kai žiūriu į kerštingąjį Skvernelį, į jo reikalavimus, į jo įvedinėjamą tvaką koalicijoje, pagal kalėjimo prižiūrėtojų „paniatkes” – prisimenu vaikiną, kurį kažkada pervažiavo girto policininko automobilis. Medikai jį surinko iš gabalų ir pavadino „geležiniu žmogumi”.

Po ilgų dirbtinės komos parų šiandien jis gyvena su persodintais kaulais ir negali žiūrėti į uniformuotus žmones.

Jis privertė galūnes funkcionuoti ir įrodė, kad žmogaus galimybės yra beribės.

Kai į jį žiūrėdami šimtai žmonių verkė, jam skaudėjo ne sulaužytą kūną, o sielą, – kad iš didelio būrio jo draugų ligoninėje jį aplankė… tik vienas.

Ateis diena, kai nuo uniformuoto, galingo, sąlygas diktuojančio pono, šiandien besišypsančio nuotraukose, taip pat nusisuks draugai, kolegos, bendradarbiai ir rinkėjai.

Nes žmonės, užsidėję antpečius, labai greitai praranda krantus.

Sėdėti, nurodinėti, naudoti prievartą ir jėgą jiems yra įprastas, savaime suprantamas dalykas.

Noras įkąsti jiems sukelia apetitą.

O išdavystė jiems tampa gyvenimo norma.

Žeidžia ne išdavystė. Žeidžia kaina, už kurią jie parduoda draugus.

O pardavę draugus jie gali parduoti ir Lietuvą.

Skverneli, bėk pas Viliją,

O Vilija – į Nemuną,

Sakyk, Čmilytę mylime,

Labiau mes už gyvenimą…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *