Komentarai

Sostinės pamokos Lietuvai analizuojant Nacionalinio stadiono aferą

Nacionalinio stadiono istorija – tai klaida po klaidos vis giliau grimztant į viešiesiems interesams visiškai priešingą liūną. Šios istorijos šaknys siekia sovietmetį, bet atsekime tik tiek, kiek tai liečia dabartinį projektą. Pirmoji baisi klaida – daugiafunkcis centras vietoje tiesiog stadiono statybų. Vilnius galėjo pasistatyti tik stadioną, atitinkantį UEFA reikalavimus, ir nieko daugiau. ES to nefinansuoja, tad prieš daugiau nei dešimtmetį sumanyta aplipdyti stadioną biblioteka, sporto aikštelėmis, muziejumi, kultūros centru ir kuo tik nori, kas gal leistų gauti paramą. Paramos negavo, bet prie daugiafunkcio centro kvailystės liko.

Garbus lietuvių verslininkas mokantis mokesčius Estijoje komentuodamas vieno neeilinio vyruko gebėjimus kortomis ar tai kauliukais kažkokiu būdu prapilti dešimtis milijonų Nacinalinio stadiono pinigų pareiškė, kad jis yra labai talentingas žmogus. Tuo tarpu mūsų šalies sostinės savivaldybės administracija vis dar teigia, kad turi ne teisę, o pareigą indeksuoti jo statybą.

Tuo tarpu oponentai mato kitą progą – pripažinti “Baltcap” nepajėgiu įvykdyti sutartį ir nutraukti ją dėl “Baltcap” kaltės. Argumentai paprasti:

– Idėja statyti daugiafunkcį centrą su daug viešųjų paslaugų vienoje vietoje buvo nesąmonė. Ji sugalvota dėl ES paramos. Jos negavus reikėjo atsisakyti ir idėjos. Tie dalykai reikalingi miestui, bet ne vienoje vietoje.

– Idėja statyti koncesijos būdu, kai miestas moka privačiam tiekėjui buvo bloga. Ji nėra bloga iš principo, galima ir gera koncesija. Šita koncesija labai bloga – miestas moka koncesininkui, kad pastatytų objektą, o tada moka rinkos kainą už galimybę naudotis tuo objektu. Realiai moka už viską. Kaip lizingas, kai išsimoki ir butas vis tiek banko. Miestas ir valstybė įsipareigojęs daug didesnes palūkanas nei mokėtų bankams pats ar nei mokėtų bankui koncesininkas.

– Idėja indeksuoti yra labai bloga. Kad ir kokių landų ir išvestinių ieško administracija su teisininkais tam pagrįsti, visos tos pastangos, net jeigu ras teisinį pagrindą, bus politiškai nusikalstamos. Tiek koncesininkas, tiek miestas viešai žadėjo, kad jokių indeksavimų (t.y. jokių brangimų) nebus – jeigu brangs, tai koncesininko rūpestis. Visoje siaubingoje sutartyje tai buvo vienintelis jos pateisinimas. Dabar elgiamasi visiškai priešingai ir net sakoma, kad taip privalu. Savivaldybė ar ministerija nėra kalta dėl jokių dabartinės situacijos aplinkybių ir neturi prisiimti naštos.

– Vietoje indeksavimo reikėjo nutraukti sutartį Baltcap nepajėgumo vykdyti įsipareigojimus pagrindu. O Baltcap tikrai nepajėgus. Dievas ar kas norite atsiuntė tobulą progą – Stepukonio aferą – kaip galimybę pabėgti nuo šios ydingos sutarties. Bet miestas nebėga, miestas sako: „pasilikite, išmelžkite mus dar, žiūrėkit, dar čia truputis yra likę.“ Vietoje to, kad būtų ginamas viešasis interesas, minimaliais kaštais raukiamas žalingas projektas ir pradedama elgtis racionaliai, siūloma dar giliau įlįsti į jau ir taip nuostolingą projektą.

– Tarybai pateiktas projektas tik indeksuoja sutartį, bet ne perrašo jos Avuliui, kaip kalbėta viešumoje.

Na o svarbiausias klausimas sostinės valdžiai, ar tokia situacija tenkins tarybos opozicijos ir valdančiųjų koalicijos atstovus. Ar sutiks jie balsuoti už šitą mįslingą projektą, kurio joks protingas žmogus negali suprasti. Juk reputacinė rizika balsuojant už tikrai didelė. Kad ir ką už tai duotų.

Kodėl mes apie tai rašome, kodėl analizuojame sostinės skandalą? ema lyg ir ne kaišiadorietiška. Tačiau mūsų rajone irgi vystomi projektai, kur verslas dirba su valstybės, t.y. mokesčių mokėtojų pinigais. Taigi, analizuojant amžiaus aferą vertėtų pagalvoti, kokių saugiklių reikia vystant brangius projektus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *