Tarp beprotybės, avinų bandos ir paklydusių pinigų
Apie kultūrą, kultūros sostinę, postmodernizmą ir simbolius. Avis – gerai visiems žinomas simbolis, tarsi įpareigojantis be galo jautriai, subtiliai jį interpretuoti. Paklydusi avelė… Kristui ji buvo svarbiausia: „Kaip jums atrodo: jeigu kas turėtų šimtą avių ir viena nuklystų, argi jis nepaliktų devyniasdešimt devynių kalnuose ir neitų ieškoti nuklydusios?” – rašoma evangelijoje pagal Matą. Bet gal avis yra ir paklydusių pinigų simbolis.
Taip, kultūra yra daugialypė. Kartais ir provokuojanti. Ir ne visos paukštyno proletariato palikuonių miesto avelės čia turi būti išganytos, ne visiems būtina pataikauti aiškaus ir suprantamo meno liaudžiai formatu. Lai valdo postmodernizmas. Šai prie Varėnos ant kelio žiedo vienas kunigas pastatė keistoką kūrinį, o sostinėje yra vamzdis prie Neries, pačioje miesto širdyje! Ten irgi virė aistros, bet juk net pats Eifelio bokštas Paryžiuje ikaidaise irgi buvo pastatytas tik „laikinai“…
Bet grįžkime prie avelių. Gyveno kartą piemuo, dar pirmą kadenciją einantis, kuris ganė avis ir patiklius avinus. Dienomis avys pasklisdavo po laukus, greitkeliais ir geležinkeliu, o vakarais grįždavo į aptvarą, lietuviškai gardu vadinamą. Suprantama, kad gardas privalėjo turėti vartus, vizija ir veidą. Tai va, kol avys ganėsi, o avinai tiesiog miegojo, piemuo sugalvojo padaryti jiems šventę su siurprizu – surado pinigų gardui papuošti! Kad avys kultūringomis pasijustų. Kaip žinote, postmoderniaisiais laikais pinigais niekas nesimėto, todėl tokios pastangos turėtų būti gerbtinos! O už pinigus (tai dar viena įstabi postmoderniųjų laikų savybė!) tai jau atsirado kas padaro viziją! Šiuo atveju per kultūros sostinės avį. Žodžiu, postmodernizme svarbiausia yra idėja, svetimi pinigai, o ne kažkokios ten detalės. Svarbu gražiai šaudyti fejerverkus, finansuoti velnažin kokius projektus, šventę švest naglai šaipantis iš liaudies, t.y. savo avinų. Nes avinai nematys, kad agronomą ar tai zootechniką Vilmą savivaldybė dabar ligoninėj įdarbino. Tebūnie. Na ir kas, kad visi vietiniai nė velnio nesuprasdami muistosi ir traukiasi atatupsti.