V. Radžvilas: kodėl būtina ginti nacionalinius interesus? (video)

Laidoje “Neredaguota” išsakomos įžvalgos apie globalią sumaištį ir Europos ateities perspektyvas yra daugelio metų mokslinio tiriamojo darbo rezultatas. Turbūt atėjo laikas pasakyti, kokios priežastys ar veikiau įvykiai paskatino rimtai susidomėti šiais klausimais.

Lietuvos narystei NATO visada pritariau be išlygų. Taip pat buvau stojimo į ES šalininkas, nors gana anksti pradėjo kelti nerimą kai kurie požiūrio į LIetuvą ir elgesio su mūsų valstybe aspektai. Užtenka paminėti vieną: derybų dėl narystės metų iškeltas kategoriškas reikalavimas uždaryti už milžiniškas lėšas atnaujintą ir visiškai saugią Ignalinos atominės elektrinę akivaizdžiai rodė, kad priimančios į savo gretas naujas nares, tarp jų Lietuvą, ES šalys senbuvės tai daro toli gražu ne vien iš altruistinių arba, kaip mėgstama sakyti, grynai „vertybinių” paskatų. Jų elgesys iš anksto liudijo, kad ES nėra filantropų ir gerų dėdžių bei geraširdžių tetų draugija. Buvo akivaizdu, kad tinkamai išnaudoti narystės iš principo atveriamas galimybes taptų įmanoma tik tvirtai ginant Lietuvos nacionalinius interesus.

O kad jie greičiausiai nebus ginami, negailestingai atskleidė LR Seimo „žygdarbis”, atliktas netrukus po įstojimo, 2004 lapkričio 11 dieną. Tą dieną Lietuva tapo pirmąja ir, kaip paaiškėjo, vienintele ES šalimi, ratifikavusią Konstituciją Europai ir sulaukė jos tėvu vadinamo Prancūzijos prezidento Valery Giscardo d’ Estaigno sveikinimų. Bėda ta, kad ta konstitucija buvo atmesta Prancūzijos ir Nyderlandų piliečių referendumuose ir niekada nebuvo priimta. Šitaip Lietuva apsijuokė tapdama šalimi, kurios parlamentas net neskaitęs ratifikavo fundamentalų dokumentą, galėjusį dešimtmečiams lemti šalies padėtį ir ateitį. Šis įvykis parodė, kad Maskvos Kremliaus koridoriuose išsiugdyti servilizmo įpročiai niekur nedingo ir bus perkelti į Briuselio kabinetus.

Antrasis įvykis buvo 2008 m. Bukarešte įvykęs NATO viršūnių susitikimas, kuriame Sakartvelui ir Ukrainai turėjo būti atverta narystės šioje organizacijoje perspektyva pasiūlant jai įgyti būtinų veiksmų planą. Tam kelią užkirto A. Merkel ir N. Sarcosy atkaklus pasipriešinimas. Tai sužinojus tapo aišku, kas įvyks. Galbūt šios dvi šalys iš tiesų nebuvo pasirengusios narystei, bet apie tai joms turėjo būti pasakyta iš anksto, kad nebūtų sužadintos jokios nepagrįstos viltys ir iliuzijos. Šių eilučių autoriui nekilo nei menkiausių abejonių, kad jas sužadinus, bet galiausiai abi valstybes „palikus ant ledo” be jokios pagalbos ir apsaugos, šių šalių laukia negailestingas susidorojimas. Sakartvelą tokia lemtis ištiko vos po kelių mėnesių, apie Ukrainą neverta plėstis. Šis įvykis vertė daryti prielaidą, kad už skambių frazių apie laisvės ir demokratijos vertybes gali slėptis gerokai kitokia, kur kas tamsesnė ir žiauresnė tikrovė. Jos buvimo nuojauta vertė abejoti šalies politiniuose ir akademiniuose sluoksniuose įsitvirtinusiu ir net šiandien, karo Ukrainoje įkarštyje vis dar sklandančiu ir nenorimu atsisakyti naiviai entuziastingu pasakojimu, kad tapusi Vakarų bendrijos nare, Lietuva visam laikui įplaukė į saugumo ir gerovės uostą. Taigi beliko mėginti kiek įmanoma aiškintis, kokia ta tikrovė ir stengtis perprasti tikruosius jos veikimo principus ir gyvenimo joje taisykles.

Prof. dr. Vytautas Radžvilas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.